Kiekvienais metais, kaip krikščioniškąją visuomenę prieš didžiąsias šventes aplanko adventas ir gavėnia, islamo pasaulis sutinka Ramadaną. Šio mėnesio metu turistai skatinami susilaikyti nuo kelionių į musulmoniškus kraštus, nes gyvenimas ten apmiršta lyg siestos metu karšto klimato šalyse. Skirtumas tas, kad musulmoniškoji „siesta“ yra religinio prado ir tęsiasi ilgesnį laiką – nuo aušros iki saulėlydžio. Ramadanas tampa vis aktualesne tema ir Vakarų visuomenėje dėl islamo religijos plėtros bei musulmonų migracijos, todėl įvairaus plauko dienraščiai kasmet jaučia pareigą priminti savo skaitytojui glaustą Ramadano prasmę.
Tačiau, dažnas iš mūsų težino, kad Ramadanas yra pasninko mėnuo, taip pat, viena ausimi pripažįsta girdėję apie valgymo fiestą, prasidedančią po saulėlydžio. Vis dėlto, šio mėnesio esmė yra gilesnė, apimanti dagiau praktikų nei pasninkavimas, todėl kviečiu plačiau susipažinti su Ramadanu ir apetitą keliančiomis arabiškos virtuvės tradicijomis.
...ir vis dėlto, kas tas Ramadanas?
Ramadanas - devintasis islamiško kalendoriaus mėnuo, dar vadinamas pasninkavimo mėnesiu. Arabiškas žodis Ramadanas yra kilęs nuo arabiškos šaknies ramida, kuri nurodo didelę kaitrą, karštą dieną ar žemės nuo kaitros išdžiuvimą. Iš tos pačios žodžio šaknies yra kilęs žodis ramdaa, kurį galėtume išversti kaip saulės išdžiovintas smėlis. Nuo šio žodžio net gi kilo populiari patarlė – iššokti iš degančios keptuvės tiesiai į ugnį. Egzistuoja ir religinio pobūdžio pavadinimo interpretacijų. Ramadanas gali simbolizuoti išdžiuvusį nuo troškulio skrandį. Taip pat, karštis yra veiksnys, sugebantis pakeisti net geležies formą, įtakoti augalus ir kitą gyvastį, o Ramadano mėnuo keičia tikintįjį, kuris apvalo savo nuodėmes.
Kadangi islamizuotame Arabijos pusiasalyje dienos buvo skaičiuojamos pagal mėnulio kalendorių, Ramadano mėnuo buvo švenčiamas skirtingu laiku – kasmet apie 11 dienų anksčiau už praėjusius metus. Šio mėnesio pradžia yra siejama su užgimusia mėnulio jaunatimi, o Ramadano pabaiga švenčiama kitą mėnesį, pamačius naują mėnulio jaunatį. Ramadano pabaigą ir patekėjusį mėnulį turi paliudyti bent du patikimi musulmonai. Dėl tokio reikalavimo nei pasninkavimo mėnesio pradžia nei pabaiga negali būti nustatyta iš anksto. Be to, dėl skirtingos geografinės padėties, reljefo subtilybių ir net gi oro sąlygų, Ramadanas gali prasidėti skirtingu metu.
Ramadano pabaigos šventė yra vadinama ‘aīd al-fiṭr, kuri vyksta pirmąją naujo mėnesio dieną. Nuo ankstyvo ryto musulmoniškoje bendruomenėje tvyro šventiškas šurmulys – žmonės puošiasi savo gražiausiais apdarais, kartodami Dievą šlovinančias frazes, ir skuba į bendras pamaldas, sekant pranašo Mahometo pavyzdžiu, vykstančias viešoje vietoje. Vėliau yra lankomi ir su švente sveikinami giminės, kaimynai, artimieji. Ši praktika neapsieina ir be vaikų širdis pradžiuginančių dovanėlių dalybų.
Pagrindinė Ramadano prievolė - ṣaūm
Visapusiškas - tiek fizinis tiek dvasinis - apsivalymas Ramadano metu yra sudėtingas procesas, trunkantis nuo saulėlydžio iki aušros ir susidedantis ne vien iš pasninko. Svarbu šį mėnesį atlikti kuo daugiau gerų darbų visuomenei, recituoti Koraną ir prisiminti Dievą.
Nors ṣaūm – pasninkas - yra paplitęs ir kitose religijose, kaip krikščionybė, pasninkas Ramadano metu, unikalus savo pobūdžiu. Svarbu paminėti, kad arabiškas terminas ṣaūm, turi plačią reikšmę. Pasninkas, pagal islamišką šarijos teisę, yra pateikiamas kaip susilaikymas nuo žemiškų aistrų ir malonumų – tiek maisto, gėrimų, tiek lytinių santykių ar rūkymo, apkalbų ir blogų minčių.
Visos dienos pasninkas prasideda nuo rytinės faĝr maldos, kuri pradedama dar likus apie pusantros valandos iki aušros. Pagrindinė tokio pasninko siekiamybė yra Dievo suvokimo ugdymas širdyje ir sieloje, išreiškiamas terminu taqwa.
Ramadano mėnesiu pasninkas yra privalomas visiems suaugusiems musulmonams – tiek vyrams tiek moterims, ir brandą pasiekusiam jaunimui. Vis dėlto, sąrašas asmenų, kuriems pasninkavimas nėra privalomas, yra daug ilgesnis. Moterims, menstruaciniu laikotarpiu, pasninkas apskritai yra draudžiamas. Taip pat, besilaukiančioms ar maitinančiom moterims leidžiama nesilaikyti pasninko. Sergantis asmuo ar protiškai neįgalus žmogus, taip pat tas, kuriam dėl nevalgymo kyla pavojus gyvybei, ar senyvo amžiaus asmuo, gali nepasninkauti. Pagal tam tikras sąlygas, keliaujančiam žmogui taip pat gali nebūti taikoma pasninkavimo prievolė.
Ramadanas – ne tik pasninkavimo mėnuo
Pasninkas yra neabejotinai viena iš labiausiai išryškintų ir aprašytų moralinių ir dvasinių praktikų islamiškoje visuomenėje. Tačiau, be jo yra dar keletas svarbių praktikų, kurias turėtų atlikti musulmonas Ramadano metu.
Ramadano mėnuo kartais vadintas Korano mėnesiu, kadangi šį mėnesį yra minima švenčiausia visų islamiškų metų naktis – laīlatu l-qadr, verčiama kaip galios naktis. Korane 2:185 apreikšta, kad šį mėnesį (būtent minėtą naktį) Koranas buvo pasiųstas vadovauti žmonėms per angelą Gabrielį pranašui Mahometui, taip pat ajate paminint, kad Ramadano mėnesį reikia pasninkauti.
Pasakojama, kad Pranašas Mahometas paskutines 10 Ramadano mėnesio dienų praleisdavo mečetėje, arba, atsiskyręs nuo visuomenės, medituodavo bei melsdavosi Hiros uoloje, kur jam buvo pasiųstas pirmasis Korano apreiškimas. Tokios praktikos vedini, kai kurie musulmonai taip pat paskutiniąsias 10 dienų lieka skiria meditacijoms prisimenant Dievą, arba atlieka papildomas maldas. Šios 10 dienų – ypatingas laikotarpis, žadantis gausesnį atpildą tikinčiajam už jo maldas ir gerus darbus.
Tarāwīḥ - terminas, skirtas įvardinti papildomoms maldoms Ramadano mėnesį, kurios atliekamos nakties metu po įprastų vakarinių maldų, suteikianąios ypatingą atpildą tikinčiajam. Mahometo hadisuose teigiama, kad papildomos naktinės maldos, Ramadano metu, atperka bet kokias iki šiol buvusias nuodėmes. Ḥāfīẓ - asmuo, atmintinai mokantis visą Koraną arabų kalba, Ramadano metu recituoja jį kiekvieną vakarą mažomis dalimis, taip iki mėnesio pabaigos užbaigdamas visą Koraną.
Skaitant tiek mokslinę literatūrą, tiek šiandieninius interneto forumus, negali nepastebėti tendencijos, ypatingai akcentuojamos Ramadano metu – savotiškų lenktynių, atlikti kuo daugiau gerų darbų visuomenei ir Dievui, kadangi islamo praktikoje egzistuoja tam tikros datos ir laikas (o Ramadanas yra vienas iš jų), kuomet atlygis už gerus darbus dvigubinasi! Pavyzdžiui, Mahometo hadisuose teigiama, kad pranašas už kiekvieną gerą darbą, išskyrus pasninką, Prisikėlimo dieną yra pažadėjęs 700 pažabotų kupranugarių.
Pasninkas yra ne tik kelias į savęs apvalymą, bet ir puikus būdas įsijausti į visuomenės narių, kurie jaučia nuolatinį nepriteklių, kasdienius vargus. Zakatas – parama vargšui, Ramadano mėnesį taip pat įgauna itin svarbę reikšmę. Zakat al-fiṭr – privalomasis aukojimas vargšui bet kokiomis turimomis gėrybėmis. Ši auka yra lyg aukojimas paties Dievo vardan. Aukos turi būti paaukotos kiekvieno musulmono iki pasninko pabaigos šventės pradžios, kad ir skurstantieji galėtų pajusti šventės dvasią ir, pasinaudojant suaukotomis gėrybėmis, jai pasiruošti.
Piligriminė kelionė į Meką - ‘umra, Ramadano metu taip pat įgyja ypatingą svarbą. Pranašas Mahometas yra teigęs, kad atliekant ‘umra, Ramadano metu, kuri įprastai trunka apie kelias valandas ir gali būti atlikta bet kuriuo metų laiku, ši kelionė bus prilyginama pilnam hadžui – piligriminei kelionei į Meką, trunkančiai 5 - 6 dienas ir atliekamai paskutinįjį metų mėnesį.
Ramadanas nėra vien susitelkimo į Dievą, ramybės ir susikaupimo metas. Patys mažiausieji, laukia Ramadano dėl 13-tą -15-tą šio mėnesio naktį minimos qarqī‘ān šventės, kuri gali mums priminti lietuviškų Užgavėnių tradicijas. Qarqī‘ān metu vaikai, pasičiupę pintines, lanko kaimynų namus tikėdamiesi gauti saldėsių. Ši šventė itin populiari daugelyje arabų šalių – Saudo Arabijoje, JAE, Omane, Kuveite, Bahreine, Katare. Vaikai susiburia į nedidukes grupeles, vilkėdami tradiciniais musulmoniškais apdarais, ir pasibeldę į duris pradeda dainuoti. Dainose, tradiciškai, yra kviečiama Dievą palaiminti jauniausią šeimos narį, kad šis būtų sveikas, o jo motina išliktų laiminga. Už šias dainas vaikai bus apdovanoti datulėmis, riešutais ir kitokiais saldumynais.
Pasninko nutraukimas - Ṣuḥūr ir ʾifṭār
Nepaisant to, kad Ramadanas yra pasninko mėnuo, jo metu būtinai išgirsite lėkščių ir šakučių skambesį, o anksti iš ryto ar vėlai vakare užuosite malonų, ką tik pagaminto naminio maisto kvapą.
Terminas ṣuḥūr yra skirtas apibūdinti valgiui, kuriuo mėgaujamasi dar gerokai prieš aušrą. Pranašo Mahometo hadisuose rytmečio valgis yra apibūdinimas kaip palaiminimas pasninkaujančiam. ʾifṭār - vakarienė, kurią tikintieji nutraukia pasninką saulei nusileidus.
Šventuosiuose šaltiniuose nėra apibrėžta, koks turėtų būti ṣuḥūr ar ʾifṭār skirtas maistas. Pranašo hadisuose minima, kad asmuo neturėtų atsisakyti maisto po dienos pasninko net jei tai saujelė vandens! Taip pat, sekant Mahometo pavyzdžiu, liko tradicija nutraukti pasninką suvalgant kelias šviežias datules, užsigeriant vandeniu ar pienu.
ʾifṭār skirtas laikas yra gana konkretus – saulei nusileidus, kuomet jau sukalbėta ketvirtoji – maġrib - malda. Nutikus taip, kad saulė jau nusileido, o laikas maldai dar neatėjo, tikintysis turėtų nutraukti pasninką keliomis datulėmis, bet daugiau neužkandžiauti iki kol maġrib malda nebus baigta. ʾifṭār itin svarbi bendruomeniškumo skatinimo atžvilgiu, kadangi vakarienės metu įprastą susirinkti šeimose, pasikviesti gimines ar kaimynus bei skurdžiau gyvenančius asmenis, ir, kartu besidalinant, mėgautis vakariene.
Ṣuḥūr laikas varijuoja nuo vidurnakčio iki aušros, o maistas turėtų būti suvalgytas ne vėliau nei sukalbėta rytinė malda. Tačiau, prabusti ryte po sočios ʾifṭār sunkiau, nei vakare, po ilgos pasninko dienos, skubėti vakarieniauti. Kad tikintysis neprasnaustų pusryčių, buvo net gi įkurta nauja pareigybė visuomenėje. Ramadano metu, kai kuriose musulmoniškose šalyse kaip Egiptas, Saudo Arabija, Palestina, Jordanija, nuo pranašo laikų vis dar išlikusi tradicija prieš aušrą atlikti du šaukimus tikintiesiems. Masaḥarātī – žmogus, dar prieš muedziną, iš minareto kviečiantį tikinčiuosius rytinei maldai, pirmasis trankiai budina musulmonus ir kviečia pasimėgauti ṣuḥūr. Nors, moderniais laikais visuomenėje tapo įprasta naudotis žadintuvais, kaimuose iki šių dienų atsiranda entuziastų, atsakingai einančių masaḥarātī pareigas.
Kiauliena – ne vienintelis musulmonams draudžiamas maistas
Maisto pramonininkai, kurie siekia importuoti savo produkciją į islamiškas šalis, turėtų suklusti. Kiauliena ir jos produktai nėra vienintelė draudžiama maisto kategorija musulmoniškame pasaulyje. O prieš pradedant aptarinėti ṣuḥūr ir ʾifṭār stalo šedevrus, varvinant seiles į nuostabių arabiškų tradicinių saldėsių paveikslėlius, turėtume išsiaiškinti, ko ant musulmoniško stalo niekada neišvysime.
Islamiškame pasaulyje, daugelis praktikų, kartu ir maisto vartojimas, yra skirstomas į dvi kategorijas – leistinas - ḥalāl ir draudžiamas - ḥarām. Abi sąvokos yra sutinkamos Korane, kuriomis yra apibrėžiama kas musulmonui yra leistina vartoti, o už ką gali grėsti net ir baudžiamoji atsakomybė.
Musulmonui yra draudžiama valgyti bet kokio gyvulio gaišeną, taip pat kiauliena, nes kiaulė yra laikoma nešvariu gyvuliu. Nugaišusio gyvulio kategorijai yra priskiriami gyvūnai, kurie pasismaugė ar buvo pasmaugti, sumušti iki mirties, nukritę nuo skardžio ar subadyti kito gyvūno. Įdomus faktas, kad žuvų ir kitų jūros gėrybių gaišenos nepriklausys ḥarām kategorijai. Pranašas yra teigęs, kad vanduo yra tyras, todėl ir vandenyje rasta gaišena yra leistina valgyti.
Niekada nepamatysime musulmono valgančio vieno šių laikų delikatesų – lengvai kepto steko, kai gali tikėtis pamatyti dar vieną kitą kraujo lašą. Kraujas, ar krauju pasruvusi mėsa priklauso ḥarām kategorijai. Taip pat, prie maisto musulmonas nepakels ir vyno taurės – alkoholis ir kitokie svaigalai yra draudžiami.
Kaip pas žydų tautos atstovus, taip ir islame galioja griežti nurodymai, kaip tinkamai turi būti skerdžiamas gyvulys. Svarbiausias aspektas – prieš atliekant aktą turima nurodyti, kad gyvulys skerdžiamas tik Dievo garbei, arabiškai ištariant – „Vardan Dievo, Gailestingojo, Maloningojo“. Jei jis bus paskerstas minint kitokias dievybes, musulmonui tokia mėsa taps draudžiama.
Kalbant apie ḥalāl maistą, būtų sunku išskirti kažką konkretaus. Vienintelė kategorija - jūros gėrybės, visos priklausančios ḥalāl maistui, ok kitam maistui musulmonai, dažniausiai, vadovaujasi taisykle - kas nepriklauso ḥarām kategorijai, tas yra leistina valgyti.
Tradiciniai Ṣuḥūr ir ʾifṭār patiekalai
Gali nuskambėti kurioziškai, tačiau, nors Ramadanas yra skirtas pasninkavimui, šis mėnuo pasižymi skonių įvairove ir nauja kulinarine patirtimi. Modernėjančiame pasaulyje darosi vis sunkiau išsaugoti tradicijas, musulmonų virtuvėse vis dar vyrauja ne vieną amžių skaičiuojančios Ramadano vaišės.
Musulmonai vyrai didžiąją dienos dalį praleidžiant mečetėse medituojant ar recituojant Koraną, musulmonės moterys, apart dvasinių praktikų, dalį dienos paskiria maisto gaminimui tam, kad palydėjus paskutinius saulės spindulius šeimos nariai galėtų džiaugtis užtarnautu pasninko dienos atlygiu – sočiais patiekalais.
Vis dėlto, atėjus ʾifṭār metui, musulmonas, greičiausiai, nepuls prie gardžiausiai atrodančio patiekalo, o, sekdami pranašo Mahometo pavyzdžių, pradės vakarienę vandeniu, pienu ir saldžiomis datulėmis. Mėgstamu tapo saldus gaivinantis gėrimas ġallāb – sulčių sirupas, gaminamas iš uogų, pagardintas kedro riešutais, itin populiarus Palestinoje, Jordanijoje, Sirijoje, Libane, o įprastas datules dažnai keičia įmantriai įdarytos.
Vienas iš tradicinių ʾifṭār patiekalų yra fattūš – duonos salotos, kilusios iš Libano ir paplitusios Levanto šalyse (Jordanija, Libanas, Palestina, Sirija). Įprastai, šios salotos gaminamos iš tradicinio arabiško pita duonos paplotėlio, salotų bei turimų daržovių, dažniausiai, agurkų, pomidorų, ridikėlių, apšlakstytų alyvuogių aliejumi ir citrinų sultimis. Kartais, gardinamos fetos sūriu. Po ilgos pasninko dienos, sunku atsispirti gaivioms salotoms, puikiai atstatančioms skysčių balansą.
Autentiška marokietiška ḥarīra – soti sriuba, paplitusi Magribo regione. Dažniausiai, kiekviena šeima turi savitą ir patobulintą ḥarīra receptą. Tradicinė sriuba susideda iš mėsos – vištienos, ėrienos ar jautienos, sotumo prideda avinžirniai, lęšiai, ryžiai, o šiais laikais ir makaronai. Priklausomai nuo regiono, sriuba gardinama įvairiausiais prieskoniais, kaip šafranas ar imbieras, bei daržovėmis.
Muĝaddara, arabų kalboje reiškia randą ar duobutę, kadangi šis patiekalas, kuomet susimaišo lęšiai su ryžiais, primena duobutes, pagardinamas svogūnais. Patiekalas paplitęs Levanto regione. Pirmasis šio recepto įrašas randamas receptų knygoje, sudarytoje dar 1226 m. Irake. Patiekalas, dažniausiai, susidarydavo iš lęšių, ryžių ir mėsos bei buvo pateikiamas per šventes. Tačiau, skurdžiau gyvenantys, šiuo patiekalu mėgaudavosi daug dažniau, tačiau į gaminį neįtraukdami mėsos.
Mansaf – tikras jordanietiškas/palestinietiškas skanėstas, kurio pavadinimas reiškia didelį indą ar padėklą. Šis patiekalas yra išskirtinai gaminamas šventėms, šiuo atveju, ne tiek Ramadano laikotarpiui, kiek Eid al-Fitr – Ramadano pabaigos – šventei ir, be abejo, patiekiamas ant didelio padėklo. Mansaf pagamintas iš jogurto ir prieskonių padaže marinuotų ėrienos gabalėlių, pagardintų migdolais ar kitais riešutais ir patiekiamas su ryžiais ar traiškytais kviečiais bei tradicine arabiška duonele.
Harīs – arabiškas patiekalas iš virtų ir sutrintų kviečių, kurie yra sumaišyti su mėsos gabalėliais, gardinama cinamonu. Patiekalas itin populiarus Ramadano metu Arabų įlankos bei Levanto regionuose. Harīs tradiciškai pateikiamas ir per įvairias šventes, kaip vestuvės, ar pasninko nutraukimo šventę, vykstančią pasibaigus Ramadanui. Pirmasis įrašas apie harīs yra randamas X a. receptų knygoje, vėliau randama įrašų XIII a. keliose receptų knygose. Harīs konsistencija primena košę ir, nors ir neatrodo itin išvaizdžiai, šiais laikais net gi buvo įtraukta į restoranų valgiaraščius!
Vienas populiaresnių gėrimų Ramadano metu yra tirštas abrikosų gėrimas, gaminamas iš išdžiūvusių abrikosų pastos. Nors, šio skanėsto negalima laikyti vien gėrimų. Pagaminus tirštesnės konsistencijos pastą ir ją užšaldžius, gausime puikiai gaivinantį pudingą!
Ṣuḥūr maistas valgomas anksti ryte, todėl, ruošiant patiekalus Ṣuḥūr, derėtų atsižvelgti į maistą, kuris yra kupinas angliavandenių, kadangi jis suteiks pakankamai energijos pasninkaujančiam išsilaikyti ant kojų visą dieną.
Dažnai, Ṣuḥūr yra pradedama kupina vaisių lėkšte, kur garbingą vietą užima datulės. Taip pat, ankstyviems pusryčiams dažnai yra pateikiamas pudingas, gaminamas iš ryžių ir pieno ir, priklausomai nuo regiono, yra gardinamas skirtingais prieskoniais ar riešutais. Tačiau, Ṣuḥūr neturi atskirų tradicijų, dažnai pusryčiams yra pateikiamas maistas, likęs po ʾifṭār vakarienės.
Kaip vieną iš Ṣuḥūr patiekalų būtų galima paminėti fūl medames, itin mėgstamą Egipte, kadangi šiame regione patiekalas turi gilias šaknis, siekiančias Senovės Egiptą, tačiau šiomis dienomis paplitęs Jordanijoje, Palestinoje, Saudo Arabijoje ir kitose arabų šalyse.
Patiekalas gaminamas iš mažų apvalių pupelių, Egipte vadinamų vonios, pirties pupelėmis. Viduramžiais, kuomet ilgai Kaire gyvavusios Princesės Pirtys buvo uždarytos, liepsnos, kaitinusios milžiniškus vandens katilus, nesiliovė degusios. Miestelėnai, siekdami išnaudoti tokią situaciją, vandens katilus pripildė fava pupelėmis, kurios mirko ir virė dieną ir naktį. Galiausiai, šios pupelės pusryčiais aprūpino visą Kairo bendruomenę. Fūl medames pagamintas iš stambiai sutrintų fava pupelių, gardinamas alyvuogių aliejumi, kuminu, česnaku, svogūnu. Patiekalas dažnai pateikiamas su daržovėmis ir virtu kiaušiniu.
Saudo Arabijoje, ʾifṭār niekada nebus laikoma užbaigta, nepasigardžiavus keptais trikampiais virtinukais – sambusa, įdarytais mėsa, sūriu ar daržovėmis. Nors šio pyragaičio kilmė siekia Indiją, sambusa yra itin paplitusi Saudo Arabijoje. Taip pat, labai tradicinis ir Saudo Arabijoje mėgiamas al-Kabsa, kai kurių net gi laikomas nacionaliniu karalystės maistu, puošia Ramadano vaišių stalą. Al-Kabsa, apskritai, reiškia įvairių rūšių ryžių patiekalus, pagardintus mėsa, daržovėmis ir, be abejo, negailint prieskonių mišinio. Naršant tinklaraščius ir ieškant patikrinto al-Kabsa recepto, veikiausiai, pastebėsite, kad viena iš vyraujančių tendencijų yra ruošti patiekalą su vištiena. Patiekalas paplitęs Omane, Katare, Bahreine, JAE. Saudo arabai mėgsta atsigaiviti sobia – šaltas gėrimas, gaminamas iš lengvai fermentuotos duonos, datulių sirupo, prieskonių ir žolelių.
Libijoje, šalia įvairių arabų regiono patiekalų, neįsivaizduotume stalo be lėkštės tradicinės sriubos. Ši sriuba itin populiari visame Šiaurės Afrikos regione Ramadano metu. Tradicinė Libijos sriuba pasižymi išskirtiniu skoniu – lėkštėje susipina ciberžolės, Kajeno pipirų ir cinamono skoniai, kurie ne tik padaro sriuba gardžią, bet, dėl aštrumo, dažną priverčia apsipilti prakaitu. Sriuboje dažniausiai naudojama ėriuko mėsa, o netikėtas ingridientas – mėtos lapeliai – palieka malonų skonį. Pasimėgavus pagrindiniais patiekalais, patiekiamas tradicinis Libijos desertas - ‘aṣīda, kuris pakeri savo paprastumu ir nepalieka abejingų. Desertas gaminamas iš miltų, vandens, sviesto ir medaus, patiekiamas su datulių ar kitokiu sirupu.
Omane nei tradicinis Ramadano, nei vestuvių ar kitų švenčių stalas neapsieina be tradicinio, skoniu turtingo ir gausaus patiekalo - ‘arsiya. Pagaminti šiam patiekalui jums prireiks mėsos, kurią reikia gerai sutrinti su žolelėmis, ryžiais ir aštriu padažu. Išragavus visų pagrindinių patiekalų, vietos skrandyje būtinai reikėtų pasilikti saldžiai ir tirštai sakhana sriubai, kuri labiau primena košę. Ji gaminama iš kviečių, pieno, melasos sirupo ir trupučio riebalų. Kaip ir visose islamiškose šalyse, taip ir Omane, datulės turi ypatinga reikšmę tiek maisto racione, tiek kultūroje. Šalyje egzistuoja tradicija, kurios metu datulės sumaišomos su sezamu, kardamonu, pankoliu, kuminu, anyžių sėklomis ir toks saldumynas, kaip dovana, įteikiama ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.
Palestinoje egzistuoja skirtis tarp kasdienių patiekalų ir religinio pobūdžio ar šeimos šventėms skirtų vaišių. Ramadano metu, palestiniečiai gamina įvairiausius gėrimus, kurių pagrindas yra vaisiai. Vienas jų – Tamar Hindi. Gėrimas gaminamas iš ilgą laiką vandenyje mirkytų tamarindų, kurie vėliau būna nusunkiami, pasaldinami ir sutrinami užpilant rožių vandens bei citrinos sulčių. Palestinoje mėgstamas patiekalas maqluba, išvertus iš arabų kalbos - apverstas aukštyn kojomis. Maqluba verdama dideliame puode, sluoksniuojant mėsą ar vištieną, daržoves ir ryžius. Išvirus, visas puodo turinys apverčiamas ant lėkštės ir patiekiamas su jogurtu. Palestinoje itin populiarus saldėsis qatayef, apie kurį kviečiu skaityti tolesnėje straipsnio skiltyje.
Nuo saldėsių pirštus apsilaižysite!
Nors pilvai jau bus prikimšti užkandžiais, sriubomis ir pagrindiniais patiekalais, nesutiksite musulmono, kuris nebūtų pasilikęs vietos Ramadano virtuvės šedevrams – saldumynams! Dažniausiai, šie gardumynai yra persisunkę saldesnio už popiečio miegą sirupo ir papuošti smaragdų spalvos pistacijų gabalėliais, masinančiais kiekvieną išalkusį tikintįjį.
Kellaj – neabejotinai, vienas populiariausių arabišką stalą puošiančių skanėstų Libane, kurį gali įsigyti tik Ramadano metu. Pavadinimas, iš persų kalbos, reiškia auskarą, arba kažką apvalaus. Kellaj yra keptos tešlos pyragaitis, ruošiamas specialioje apvalioje keptuvėje. Jis užpildytas tradiciniu libanietišku kremu, pagamintu iš pieno, pagardinto rožių ir apelsinmedžių žiedų vandeniu. Pyragėlis apšlakstomas cukraus sirupu ir papuošiamas smulkintomis pistacijomis. Dažniausiai patiekiamas karštas. Daugelis Libano saldumynų pardavėjų kepa kellaj atvirame lauke, prieš savo parduotuvėlių langus, kad išskirtinis jų kvapas priviliotų kuo daugiau pirkėjų.
Kunafa – dar nuo Omejadų laikų gyvuojantis desertas. Išvertus iš arabų kalbos, saldėsio pavadinimas reiškia gailestingumą, malonę. Pirmą kartą kunafa buvo patiektas Omejadų kalifui Muavyjai, kuomet šis iš savo virėjo pareikalavo sotaus patiekalo, suteikiančio jėgas pasninkauti Ramadano metu. Nabluso mieste (Vakarų Krantas) kunafa pirmą kartą buvo paruoštas sirų pirklio, kurio atvykimo į miestą tikslas buvo atidaryti šių saldumynų krautuvę. Pradžioje saldėsis buvo įdarytas riešutais, bet, pirkliui grįžus į Siriją, jo verslo partneris Nabluse, dėl aukštų riešutų kainų ir jų trūkumo, ėmė įdaryti kunafa sūriu. Šiuo metu saldumynas itin paplitęs Turkijoje ir Levanto regione.
Net pats didžiausias smaližius, veikiausiai, pripažintų, kad basbūsa yra vienas saldžiausių kada nors ragautų gardėsių. Kilusi iš Egipto, basbūsa yra paplitusi ne tik visame arabų regione, bet ir už jo ribų! Egipte basbūsa skanauja ne tik musulmonai, bet ir koptų bendruomenės. Šis pyragaitis yra pagamintas iš semolina miltų (kietieji kviečiai), sviesto, jogurto, cukraus ir medaus bei pateikiamas ʾifṭār pabaigoje. Didelį saldėsio populiarumą greičiausiai lėmė recepto paprastumas, ingredientų prieinamumas ir per pirštus besisunkiantis auksaspalvis sirupas, garantuojantis nepamirštamus įspūdžius jūsų gomuriui.
Vienas mėgstamiausių egiptiečių desertų – Umm Ali, lietuviškai – Ali mama. Taip pat, kaip ir basbūsa, žavintis paprastumu ir nenuskriaudžiantis piniginės, šis desertas mena Ajubidų dinastijos laikus. Yra keletas legendų apie šio saldėsio atsiradimą. Viena populiariausių pasakoja, kaip XIII a. Mameliukų sultonas sudarė antrą santuoką su moterimi, kuri turėjo sūnų, vardu Ali. Sultonui mirus, tarp jo pirmosios ir antros žmonų užvirė kova dėl to, kurios sūnui bus suteiktas valdovo titulas. Tačiau, Ali motinos konkurentė pasirodė esanti gudresnė ir suorganizavo Ali motinos nužudymą. Švęsdama pergalę, pirmoji žmona įsakė virėjams pagaminti gardžiausią desertą, kuris, kartu su auksine moneta, buvo išdalintas egiptiečiams švenčiant pergalę. Umm Ali pagaminta iš plonutėlės tešlos lakštų, pagardinta dvigubu grietinėlės sluoksniu, papuošta razinomis ar riešutų drožlėmis.
Iš pirmo žvilgsnio, pamatę žemiau esantį pyragėlį galėtumėme jį pavadinti lietuviško virtinuko su grybais, nuo kūčių stalo, pusbroliu. Tačiau, auksinis sirupas ir pistacijos ant viršaus išduoda, kad qatayef yra saldumynas, kuris populiarus visame arabų regione –Palestinoje, Jordanijoje, Egipte, Saudo Arabijoje ir kitur. Sakoma, kad šis desertas pirmą kartą buvo patiektas dar Fatimidų dinastijos valdymo laikotarpiu, tačiau buvo skirtas tik karališkojo teismo atstovams, todėl vietiniai miestiečiai kompensavo šio saldumyno trūkumą kitu saldėsiu, jau aprašytu kunafa. Qatayef yra saldus virtinukas, įdarytas ‘akāwī sūriu, kuris savo pavadinimą gavo nuo Ako miesto, seniau priklausiusio Palestinai. Saldėsis gali būti įdarytas ir riešutais, iškeptas ar paskrudintas ir gausiai pagardintas cukraus sirupu.