top of page
  • Gintarė Sereikaitiė-Motiejūnė

Kvepalai



XIII a. sufijus, filosofas, islamo mokslininkas Ibn Arabi savo veikale Išminties Perlai teigė, kad iš visų pasaulio gėrybių, jo širdžiai brangiausi trys dalykai – moterys, malda ir kvepalai. Klaidžiojant siauromis arabiškų turgų gatvelėmis, keliautojų nosis dažnai kutena ne tik įvairiaspalvių prieskonių, bet ir sunkūs, saldūs bei abejingų nepaliekantys arabiškų kvepalų tonai.


Įsišaknijusi vietinėse tradicijose, arabiškų kvepalų istorija skaičiuoja jau 5 000 metų. Kvepalų kilmė dažniausiai sietina su Senovės Egiptu, kur pakvėpintas aliejus buvo naudojamas maldų ir religinių ceremonijų metu. Pirmieji aliejinių kvepalų parfumeriai buvo Egipto šventikai, naudoję aromatines dervas pagerinti aukojamų dalykų kvapui.


Kvapnus aliejus buvo deginamas tam, kad užtikrintų dieviškąją apsaugą ir palankumą. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad smilkalų deginimas sujungs juos su dievais. Mikstūra, pagaminta iš sutrintų ingredientų, kaip jazminai, frankinsenso derva, Nilo lotosai, kadagiai, lelijos, turėjo užtikrinti sėkmingą saulės dievo Ra sugrįžimą iš anapusinio pasaulio.


Tačiau, saldžius ir malonius kvapus greitai pamėgo ne tik dievai anapus, bet ir dievai žemėje – faraonai bei turtingas Egipto elitas, ėmę naudoti  natūraliais kvapais aromatizuotą aliejų, taip demonstruodami savo statusą visuomenėje. Tiek faraonai tiek kunigai dažnai buvo laidojami kartu su savo kvepalais. 1897 m. archeologams atvėrus faraonų kapavietes buvo rasti savo aromatingą kvapą išlaikę kvepalai, padėti šalia jau ne itin gardžiai kvepiančių šeimininkų mumijų. 


Herodotas dar 450 m. pr. mūsų erą rašė, kad Arabijos žemės yra vienintelė vieta, tiekianti frankinsensą, mirtą, cinamoną bei kasiją. Taip pat,  Plinijus savo raštuose detaliai aprašė itin svarbią Romos imperijos ir Pietų Arabijos prekybą aromatinėmis medžiagomis nišą.


Senovės Persų ir Artimųjų Rytų civilizacijų chemikų atradimai neabejotinai padėjo pamatą Vakarų parfumerijos industrijai, kurių gaminius naudojame dažnas iš mūsų. Persų išmintis byloja, kad patikimas draugas, kuris sėdi kartu su tavimi ir bendrauja yra panašus į kvepalų pardavėją – net jei jis tau ir neduos savo kvepalų, jų saldus kvapas tvirtai laikysis šalia tavęs!


VII a. Arabijos pusiasalyje įsižiebė nauja islamo religija, atnešusi pokyčius visuomenėje. Nuo religinių ir teisinių normų, islamiškoje bendruomenėje atsirado ir nauji higienos standartai. Pranašas Mahometas ragino naudoti kvepalus nusiprausus, prieš einant į penktadienio pamaldas mečetėje. Kadangi islamo tradicijoje alkoholis pateko į haram – draudžiamų dalykų musulmonui kategoriją, nenuostabu, kad islamiškame pasaulyje klestėjo aliejinio pagrindo kvepalai.


Dar viena kontraversiška situacija kilo dėl musulmonių kvepalų naudojimo ypatumų. Tarp islamo mokslininkų iki šiol kyla nesutarimų dėl to, kada moterys turėtų naudoti kvepalus, kadangi yra keletas pranašo Mahometo hadisų, kurie gana prieštaringi. Konservatyvesnių atšakų musulmonai vadovaujasi hadisu, kuriame teigiama, kad moterys viešoje vietoje neturėtų būti pasikvėpinusi. Kiti pranašo pamokymai teigia, kad moteris taip pat gali būti pasikvėpinusi eidama į mečetę, kvėpinimąsi prilyginant apvalymo ritualui.


Daugybė islamą išpažįstančių šeimų ruošdavo bakhoor – smilkalus, skirtus apvalyti namus. Bakhoor kvapas kiekvienoje šeimoje būdavo savitas ir skirtingas, bet pagrindiniais elementais išlikdavo muskusas, gintaras, bei cukrus, iš kurių būdavo išverdama pasta, kuri, išdžiovinta saulėje ir sulaužyta į gabalėlius, būdavo deginama taip apvalant namų patalpas. 

VIII – XIV a. pažymėjo islamo civilizacijos Aukso Amžių, kuomet sparčiai vystėsi mokslai kaip medicina, chemija, matematika, biologija, astronomija, suklestėjo menas, iškilo žymiausios to meto figūros, kurių atradimų troškimas skatino eksperimentuoti ir atrasti naujas svaiginančių kvapų paslaptis.


Žymus musulmonų mokslininkas, iš Irako kilęs Abu Musa Džabiras Ibn Hajanas, gyvenęs VIII – IX a., buvo talentingas chemikas, atradęs karališkąjį vandenį, kuris galėjo ištirpdyti net auksą! Eksperimentų metu, Džabiras atrado distiliavimo, garinimo ir filtravimo metodus, kurie leido ištraukti augalų kvapus ir surinkti juos į garus, vėliau surenkant šiuos vandens ar aliejaus forma.


Kita svarbi persona, tęsusi distiliavimo bandymus buvo taip pat irakietis al–Kindi. Savo knygoje Kitab Kimiya' al-'Itr – kvepalų chemijos knyga – al–Kindi aprašęs daugiau nei šimtą aliejinių kvepalų, balzamų, aromatinių vandenų, ir net brangių vaistų pakaitalų receptų. Teigiama, kad šie du vyrai tapo pirmaisiais, padėjusiais pamatą kvepalų industrijai atsirasti.


al–Kindi veikale buvo sudėtos pagrindinės arabiškų kvepalų paslaptys ir receptai. Jame buvo rašoma, kad kartu su puikiai graikams ir romėnams pažystamomis medžiagomis, arabiškuose kvepaluose buvo naudojamos itin netikėtos ir nepažįstamos medžiagos. Pavyzdžiui, kvepalams buvo gausiai naudojamas muskusas, gaunamas iš elnių lytinių liaukų, ambra, kuri išsiskiria kašalotų virškinamajame trakte ar bebro sruogliai, išgaunami iš bebro analinių liaukų, kiek vėliau imtas naudoti cibetas – Afrikinės civetos liaukų išskyros.


al–Zahrawi, arabų musulmonų gydytojas, chirurgas ir chemikas, gyvenęs Andalūzijoje XX – XI a., pramintas chirurgijos tėvu, kartu domėjosi farmacija, farmakologija bei kosmetika. Savo medicinos enciklopedijoje al–Zahrawi vieną skyrių dedikavo kosmetikai, kuriame kosmetiką autorius laikė medicinos atšaka, skyrių pavadindamas Adwiyat al-Zinah – grožio medicina. Skyriuje buvo gausiai aprašomi aromatai, smilkalai ir kvepalai bei ypatingas to meto išradimas – parfumuotos lazdelės, kurios buvo susuktos ir supresuotos į specialias formas. Šis al–Zahrawi atradimas tapo pirmuoju pasaulyje rutuliniu dezodorantu, ar bent jau jo pirmtaku. Šis išradimas pasirodė esąs universalus – pridėjęs raudonų dažų ant presuotų iškvėpintų lazdelių, al–Zahrawi tapo pirmojo kieto lūpdažio išradėju!


Persų chemikas, gydytojas, filosofas Ibn Sina (Avicena, X – XI a.) savo eksperimentų metu, norėdamas išgauti intensyvesnius kvapus, atrado būdą „ištraukti“ kvapams naudojant distiliavimo garais metodą bei žalią neapdorotą medžiagą, kas leido pirmą kartą istorijoje išgauti eterinius aliejus. Ibn Sinos išgauti aromatai taip pat tapo pirmaisiais kvepalais, kurie nebuvo aliejinio pagrindo. 


Ibn Sina, savo medicinos poemoje Al-Urjuzah Fi Al-Tibb smulkmeniškai klasifikavo 1326 eilutes, kurios gali būti laikomos poetiška, Ibn Sinos reikšmingiausio darbo – Medicinos kanono – suvestine. Aprašydamas paciento dienos režimą, Ibn Sina pabrėžė rūpestį psichologine sveikstančiojo būsena. Savo eilėse Ibn Sina rašė, kad šalia poilsio ir ramybės, būtina stengtis kelti sergančiojo dvasią ne tik maloniais žodžiais bei kompanija, bet ir pamaloninti pacientą saldžiai kvepiančiais kvepalais ir gėlėmis.


Šiandieną apsilankę Artimuosiuose Rytuose, šalia žymiausių prekės ženklų, kaip Hugo Boss, Dolce and Gabbana, Tom Ford, Yves Saint Laurent, puikuojasi buteliukai tradicinių Oud kvepalų, pripildytų rožių, cinamono, odos ir kitais kvapais. Oud yra ne tik populiariausių arabiškų kvepalų pavadinimas, bet ir vienas populiariausių arabiškų kvepalų ingridientas. Tamsi, tąsi oud substancija,  gaunama iš Agarmedžio, o šios kvapas yra apibūdinamas kaip šiltas, saldus, medžio su nežymia užuomina į drėgną trąšą. Kitas ingredientas, be kurio neišsiverčia nei vieni arabiški kvepalai – frankinsensas, aromatinė derva, kuri senovės Arabijoje buvo laikoma brangiausia pasaulyje preke! Šilko keliu arabų pirkliai gabendavo frankinsensą ir mainydavo jį į Bahreino perlus, žirgus, Kinijos šilką ir porcelianą bei Romos imperijos auksą.


Pagrindinėse arabiškų kvepalų natose šiandieną dominuoja jazminų, gintaro, muskuso,  o štai vyriškuose kvepaluose rožių aromatai. Kvapų ekspertai pastebi, kad pasauliniai prekės ženklai taip pat ima įtraukti į savo kuriamus kvepalus populiarėjančius Artimųjų Rytų aromatus. Dar 2002 m. Yves Saint Laurent kompanija tapo pirmoji, kuri panaudojo oud medžiagą M7 kvepaluose. Nors šie buvo bematant išgraibstyti Artimųjų Rytų parduotuvių lentynose, europiečių nosims prireikė kelerių metų apsiprasti su išskirtiniu, Vakarų kultūrai nebūdingu, kvapu. Tačiau dabar, arabiški kvepalai tampa ne tik vietinių, bet ir turistų  trokštamu produktu bei būtinu suvenyru, keliaujantiems Artimųjų Rytų kraštuose.



83 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską

Comentarios


bottom of page