Šardžos meno fondas (SAF) į 15-ąją Šardžos bienalę, mininti 30 metų sukaktį, subūrė daugiau nei 150 menininkų ir kolektyvų iš daugiau nei 70 šalių. Mirusio Okwui Enwezoro sumanyta ir fondo direktorės Hoor Al Qasimi kuruojama "Šardžos bienalė 15: istorinis mąstymas dabartyje" atspindi vizionierišką Enwezoro kūrybą, kuri pakeitė šiuolaikinį meną ir padarė įtaką institucijų ir bienalių evoliucijai visame pasaulyje.
Al Qasimi interpretuoja ir plėtoja Okwui Enwezoro pasiūlymą, pristatydama daugiau nei 300 meno kūrinių, įskaitant 70 naujų darbų, kuriuose kritiškai vertinama praeitis šiuolaikiniame pasaulyje. Šie kūriniai, taip pat plati performansų, muzikos ir filmų programa, pristatoma daugiau nei 18 vietų 5 Šardžos emyrato miestuose ir miesteliuose: Al Dhaid, Hamriyah, Kalba, Khorfakkan ir Sharjah. Tarp daugybės vietų - Šardžos istorinio kvartalo vietos, neseniai fondo restauruoti ir pertvarkyti pastatai, įskaitant "Skraidančią lėkštę" ir Kalbos ledo fabriką, taip pat pertvarkyti statiniai, kuriuose kadaise veikė daržovių turgus, medicinos klinika ar vaikų darželis.
"Prieš du dešimtmečius pamačiau Okwui parodą "Documenta 11", kuri, radikaliai įprasminusi postkolonializmą, pakeitė mano kuratorinę perspektyvą. Jo idėja "mąstyti istoriškai dabartyje" yra konceptualus bienalės pagrindas, kurį siekėme pagerbti ir išplėtoti, kartu apmąstydami paties fondo praeitį, dabartį ir ateitį, nes bienalė mini savo 30-metį. Nekantriai laukiame vietinės publikos ir lankytojų iš viso pasaulio, kurie galės apmąstyti bienalės temas ir platų menininkų požiūrį į tautiškumą, tradicijas, rasę, lytį, kūną ir vaizduotę", - sakė Al Qasimi.
Enwezorui šiuolaikinio meno platforma tapo priemone, padedančia nagrinėti istoriją, politiką ir visuomenę mūsų globalioje dabartyje. Enwezoro pasiūlyta "postkolonijinė konsteliacija" ir daugybė jos pagrindinių sąvokų yra vienas iš 15-osios Šardžos bienalės atspirties taškų. Peržiūrėdama mirusio kuratoriaus pasiūlymą, Al Qasimi remiasi savo pačios, kaip lankytojos, menininkės, kuratorės ir galiausiai fondo direktorės, ilgalaikiais santykiais su bienale.
19 vietų, išsidėsčiusių visame Šardžos emyrate, - nuo paveldo pastatų ir istorinių paminklų iki modernios XX a. pabaigos architektūros ir šiuolaikinių erdvių - jungia skirtingus Šardžos istorijos momentus, taip pat įvairias bendruomenes ir kraštovaizdžius. Daugiau nei 300 meno kūrinių bienalė siūlo į šį vietinį socialinį audinį įterptą kultūrinę minties visatą, įtraukiant Šardžos praeitį į subtilų pokalbį apie postkolonijinį subjektyvumą, kūną kaip prisiminimų saugyklą, kartų tęstinumą ir dekolonizaciją. Performansai, koncertai, kūrybinės dirbtuvės ir kitos viešos programos, paremtos intymiais ir rūpestingais kasdienio gyvenimo ir vietinių tradicijų stebėjimais, suaktyvins parodų vietas ir regioninius meno centrus, esančius kiekviename mieste, ir per keturis bienalės mėnesius apims visą emyratą.
Išplėtęs pirminį Enwezoro pasiūlymą, Al Qasimi bendradarbiavo su menininkais, kad sukurtų daugiau nei 70 naujų kūrinių, tarp jų daug svarbių užsakymų, kurie susiję su pagrindine SB15 tema - praeities sutelkimu dabartyje, taip sujungiant įvairias postkolonijines istorijas.
Svarbūs nauji užsakymai, kuriuos atliko John Akomfrah, Maria Magdalena Campos-Pons, Doris Salcedo, Berni Searle ir Barbara Walker, liudija apie išliekančius kolonializmo padarinius. Coco Fusco pilnametražis filmas, Bouchros Khalili instaliacija, Almagul Menlibayevos multimedijos kūrinys ir Hajros Waheed garso instaliacija atgaivina ir naujai įprasmina politinius konfliktus, kuriuos sukėlė šiuolaikinis tautos kūrimo procesas.
Brook Andrew ir Isaac Julien svarsto apie muziejinius objektus ir jų restituciją, o Destiny Deacon, Robyn Kahukiwa ir Tahila Mintz teigia vietinių gyventojų tapatybės ir vertybių svarbą. Gabrielle Goliath, Amar Kanwar, Wangechi Mutu ir Carrie Mae Weems darbuose individualios istorijos susipina su kolektyvinėmis atminties, sielvarto ir transformacijos sąvokomis.
SB15 parodoje taip pat pristatomi darbai, susiję su vietiniu Šardžos kontekstu. Kerry Jamesas Marshallas siūlo lauko instaliaciją archeologinio radinio pavidalu, įkvėptą faktų, mitų ir pasakojimų, o Lubaina Himid ir Nilas Yalteris savo viešomis intervencijomis gilinasi į Šardžos miesto audinį. Basel Abbas ir Ruanne Abou-Rahme, Asma Belhamar, Kambui Olujimi, Prajaka Potnis ir Veronica Ryan pristato konkrečiai vietai skirtus projektus, kuriuose bendraujama su senąja ir naująja Fondo architektūra.
Tad nenuostabu, jog Šardžos įsipareigojimas puoselėti paveldą ir kultūrą padėjo šiam emyratui pelnyti UNESCO arabų pasaulio kultūros sostinės titulą.
2023 kovo 9-12 dienomis vykęs Kovo Susitikimas „Postkolonijinis žvaigždynas: Menas, kultūra, politika po 1960 m“ subūrė menininkus ir meno profesionalus kurti viešą diskursą apie kolonijinius laikus, jų interakciją su šiandiena. Šiame susibūrime dalyvavusi VU TSPMI bakalauro studentė Gabrielė Pimpytė pasidalijo mintimis: „Dažnas prelegentas konferencijos metu pabrėžė kultūrinės kreolizacijos reiškinio svarbą. Pastebėjau, jog Šardžos emyratas tampa vis atviresnis kurdamas saugią erdvę kvestionuoti, tyrinėti menines, politines ir kultūrines sferas. Islamo globaliame pasaulyje, tarptautinių santykių Vidurio Rytuose dalykų (dėstytoja dr. Ieva Koreivaitė) bei arabų kalbos mokymasis (dėstytoja Maritana Larbi) leido pamatyti meninių, ideologinių, filosofinių bei religinių dekolonizacijos perspektyvų sankirtą. Nepaisant vakarėjančios Šardžos statuso, tiek kultūrinį, tiek politinį diskursą vis dar stipriai formuoja religinė retorika. Tiesa, manau, jog modernizacija, šiuo atveju, tikrai nėra tapatinama su arabų valstybių esminio ramsčio (religijos) privatizavimu, atmetimu ar išnykimu.“
Nuotraukos iš bienalės: https://ocula.com/magazine/photologs/sharjah-biennial-15/
Šaltiniai: