Turbūt visi esame matę nors vieną garsiojo Volto Disnėjaus animacinį filmą vaikams. Tačiau ne visi žinome, kad filmų kūrimo industrijoje Disnėjaus filmai traktuojami kaip esą itin politizuojami ir glaudžiai susiję su antrojo pasaulinio karo sukelta idėjų virtine apie trečiąjį pasaulį ir orientą. Su tuo glaudžiai susiję istoriniai ir politiniai įvykiai tarp valstybių: Izraelio – Palestinos konfliktas, naftos prekyba su Saudo Arabija, 1991 JAV kariniai būriai įžengia į Persijos įlankos regioną, o jau 1992 metais pasirodo ir pirmasis Disnėjaus filmas apie Artimuosius Rytus. Taigi šį kartą dėmesį skiriame trumpai, Volto Disnėjaus filmo “Aladinas” apžvalgai, bandant suvokti kokiais įvaizdžiais ir nuotaikomis konstruojami Artimieji Rytai jame. Į pagalbą pasitelkiame garsųjį Edvardą Saidą, orientalistą, kuris šią ir kitas temas gvildeno savo veikale “Orientalizmas”. Pagal Saido teoriją, Vakarų kultūroje orientas (Rytai) yra konstruojami iš Vakarietiškos perspektyvos, orientalizmas žymį specifinį diskursą ir pažinimo sistemą, per kurią sukuriamas orientas toli gražu neatspindi realybės. Tad suvokdami skirtingas Rytų kultūras per savo vertybių, patirčių prizmę esame linkę jas vaizduoti neadekvačiai, neatitinkant realybės. Saidas teigė, kad filmuose, kuriuose vienaip ar kitaip vaizduojamas orientas, matoma klišių, stereotipų ir įvaizdžių gausa. Todėl analizuojant minėtąjį animacinį filmą, pirmiausia svarbu apibrėžti, kaip orientas yra jame vaizduojamas ir kokie stereotipai ir esminiai įvaizdžiai yra kuriami apie rytų pasaulį.
Filmas prasideda daina, kuria įvedama į kontekstą, veiksmo vietą - Artimuosius Rytus (toliau – AR). Jau čia AR vaizduojami kaip nesaugūs, pavojingi: “Where they cut off your ear if they don’t like your face, It’s barbaric, but, hey, it’s home”.
Istorijos pasakotojas, pirklys, siūlantis savo prekes, tarp kurių ir stebuklingą lempą, vaizduojamas pajuokiamai ir nerangiai.
Visas skurdas vaizduojamas filmo pradžioje, vyraujant totalitariniam rėžimui, atskleidžia Disnėjaus kritiką tokiai sistemai. Tuo tarpu Vakarai siejami su taikiu sambūviu ir geresne ekonomine situacija, Jasmine ir Aladino apibrėžiama kaip „The New World” - “Naujasis pasaulis”, kuriame gyventi jie ir siekia. Dažnai vyraujančios nuotaikos filme yra kontrastingos: baimė, drąsa, grėsmė, saugumas, nuolaidumas, konfrontacija - tokiu būdu konstruojamas grėsmingas, bet ir spalvingas, egzotiškas Artimųjų Rytų įvaizdis.
Itin svarbios socialinių ir klasės santykių normos atsiskleidžia per pagrindinių veikėjų priklausomumą skirtingoms socialinėms klasėms: Aladdinas priklauso žemesniajai klasei, o Jasmina – aukštesniajai elito klasei. Tai pagrindinė priežastis kodėl įsimylėjėliai negali susituokti, taigi Aladdinas paprašo Džino paversti jį princu, kitaip tariant padaryti jį aukštesnės klasės atstovu, kad šis teisėtai galėtų vesti Jasminą. Tokie lyčių ir klasių santykiai itin dažnai pasitaikanti problema realioje visuomenėje ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir kituose Azijos ir Afrikos regionuose, kur dominuoja suplanuotos santuokos, paremtos finansine nauda, o ne laisvu pasirinkimu. Iš esmės, animaciniame filme siekiama pabrėžti, kad svajonių ir fantazijų pasaulyje (o kartais svajonės virsta realybe) yra viskas įmanoma, netgi pakeisti savo prigimtį.
Siekiant geriau suvokti veikėjų reprezentaciją, svarbu išskirti kiekvieno
vaidmenį ir vietą filme:
Jasmine: atspindi šiuolaikinę, iš represijos nuo vyrų hegemonijos siekiančią išsivaduoti merginą, kuri siekia lygių teisių su vyrais ir nori pati pasirinkti už ko ji ištekės. Jasmine priklauso aukštesniajam klasės luomui, ir įsimylėjusi Aladiną, negali laisvai už jo ištekėti, dėl klasių skirtumo tarp mylimųjų. Ši situacija atspindi realybę arabų pasaulyje, kur moters laisva valia dažniausiai nėra paisoma ir vyrauja iš anksto sutartos vedybos iš išskaičiavimo. Bendrąja prasme, Jasmine ir kitos moterys dvare dažnai erotizuojamos, parodomos kaip pasigerėjimo ir malonumų objektu, ir tai
reiškiasi ir per jų tipinę, arabišką aprangą (plačios kelnės, apnuoginta pilvo sritis, didesnė krūtinė ir klubai). Būtent Jasmine atspindi Vakarietišką moters idealą – plonas laibas liemuo, ilgi plaukai, didelės akys, tuo metu ši reprezentacija kontrastuoja su rytuose dominuojančiu moters idealu, kur iškeliama apkūni moteris.
Beždžionė: šis personažas vaizduojamas kaip komiškų situacijų herojus, nuolat vagiantis nereikšmingus daiktus, pvz.: juvelyrinius dirbinius, maistą ir t.t. Tokiu būdu atskleidžiama skurdi ir problematiška ekonominė situacija visuomenėje, kur skurdas ir vagystės norint išgyventi yra normalizuojamos ar netgi pateikiamos kaip komiškos, nuotykingos istorijos.
Aladinas: žemesniojo, neturtingųjų luomo atstovas yra priverstas elgetauti ir įvairiais būdais prasimanyti duonos išgyvenimui. Aladinas nuolatos įsivelia į nuotykius ir jį persekioja kariai, už maisto vagystes. Vaikinas siekia tapti turtingu, tačiau jo svajonės pradeda pildytis, kai jis netikėtai randa stebuklingą lempą, nuo tada Aladino gyvenimas pasikeičia, ir tai galima metaforiškai palyginti su aukso puodo laimėjimu. Būtent šia idėja suteikiama viltis, kad iš paprasto vidutinio klasės atstovo, greitai galima tapti aukštuomenės nariu.
Džinas: komiškas veikėjas, kuris siekia laisvės labiau nei bet kuris kitas personažas. Daugiau nei tūkstantį metų jis nėra išlaisvintas, ir Aladinas išpildo jo norą. Šis veikėjas atspindi laisvės troškimą, siejamą su išsivadavimu iš tarnavimo ar vergijos, taigi įkūnija didelės dalies neturtingųjų arabų siekį išsivaduoti iš tarnystės naštos, kurią jie nešė ilgą kolonizavimo ir pasaulinių karų laikotarpį.
Sultonas: karalystės sultonas vaizduojamas kaip kvailas, nevėkšla ir neišmanėlis valdovas, kuris nesugeba valdyti karalystės, nežino kokia situacija už rūmų sienų ir yra lengvai manipuliuojama marionetė. Iš esmės, toks sultono reprezentavimas glaudžiai susijęs su viduramžių laikotarpio dinastijų valdovų valdymu, mat neretais atvejais valdovai būdavo tik savo vizirių marionetės, kurie ir buvo realūs, galią turintys valdytojai, dažniausiai vėliau užimdavę sultono vietą. Šiame kontekste, sultono patarėjas turi didelę įtaką valdovui ir slapta rezga planus užimti sostą.
Pati filmo forma ir auditorija (animacinis filmas vaikams) reikalauja, kad filme reprezentuojami veikėjai būtų kuo spalvingesni ir įsimintini, tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl didžioji dalis veikėjų atspindi tipinį, stereotipinį Artimųjų Rytų gyventoją.
Nors filmas ir aiškiai atspindi Saido iškeltas oriento misreprezentacijas ir stereotipines klišes Vakarų pasaulyje, tai galėjo turėti kelias skirtingas plotmes. Pirmiausia filmo kontekstas, ir giliausia plotmė atspindėjo politinį ir kultūrinį Artimųjų Rytų suvokimą, paremtą Vakarų ideologijomis ir kolonijine patirtimi, tačiau, iš kitos pusės, pati pirminė jo auditorija - vaikai, kuriems buvo siekiama sukurti egzotinio, atraktyvais, mistinio, šmaikštaus ir spalvingo oriento įvaizdį.
Walt Disney