Dahilijos srityje [1], Manaho mieste, įsikūręs Harat al-Biladas – vienas žymiausių, didžiausių ir iki šiol išlikusių seniausių bei savo autentiškumą išsaugojusių miesto kvartalų, kur dar visai neseniai ūžė gyvenimas. Kvartalas, anais senais laikais buvęs tiesiog gyvenviete, įkurtas maždaug XI amžiuje ir įkūnija senovinio omanietiškojo miesto pirmavaizdį, kuriame, remiantis vietos architektūriniais sprendimais, regis, buvo išspręsti visi gyvenimo poreikiai. Einant centrine Harat al-Bilado gatve, kertančia miestą į rytinę ir vakarinę dalis, atsiduri lyg „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakoje: siauri skersgatviai, arkos, dviejų trijų aukštų pastatai, žemos raižytos tikmedžio durys, atgabentos laivais iš Indijos, ir lygus namų stogai. Skersgatviai dengiami džiovintų palmių šakų stogais, skirtais pasislėpti nuo saulės.
Kiekviename gyvenamajame name įtaisyti ant plokščiastogio vedantys statūs laiptai. Užlipus ir pažvelgus į tolį, apima jausmas, lyg būtum atsidūręs bekraštėje smėlio dykumoje, kurioje vienas kitas namas išsiskiria savo aukščiu tarsi smėlio kopos. Vienas kitas pastatas – tik patys svarbiausi – turi akmeninius pamatus, o visa kita nudrėbta iš šieno ir molio mišinio. Medinius langus (šubbak) dažnai keičia nedidelių kilio formos siaurų nišų eilė.
Pastatų išorė – visai nedekoruota. Viduje kambariai dažyti ryškesnėmis spalvomis ir pagražinti kukliais ornamentais. Tik aukštas pagrindinės mečetės mihrabas yra išpuoštas iki pat lubų gausiu ornamentiniu dekoru iš stiuko.
Santūrumas ir asketizmas – tai gyvenimo filosofija, kuria dvelkia Harat al-Bilado kvartalas. Architektūros ir spalvų vientisumas kelia absoliučios harmonijos jausmą.
Harat al-Bilado kvartale yra 376 gyvenamieji namai, iždo rūmai, 4 mečetės, šalia kurių buvo įkurtos Korano mokyklos, ir aikštė – gyventojų susirinkimo vieta, tarnavusi bendruomenės reikalams aptarti. Gyvenvietę apsupa gynybinės sienos su bokštais. Čia galėjo gyventi apie
4 500 žmonių.
Omane iki šiol paplitusios santuokos tarp pusbrolių ir puseserių. Tad tokius kvartalus dažniausiai apgyvendindavo vieno klano ar genties nariai, o skersgatvių tinklas suskaldydavo visą kvartalą į dar mažesnius šeiminius vienetus. Bendruomeniškumas visais laikais laikytas aukščiausia vertybe, o atsakomybė už kiekvieną bendruomenės narį – bendras visuomenės reikalas. Prie pat pagrindinės kvartalo mečetės suręsta gili žeminė krosnis, vadinama tannūr. Ji naudota tik ypatingais atvejais – kai išskirtinėms šventėms reikėdavo pagaminti daug maisto ir pavaišinti visus gyventojus. Visą parą joje būdavo ruošiama kupranugarių, avių ar kitų gyvūnų mėsa.
Regione ištisus metus laikosi daugiau nei 30 laipsnių karštis. Lietus lyja tik keletą kartų per metus. Mieste nėra augalijos, tik vienas kitas atsitiktinis medis. Ypatingai kaitri saulė išdegina žemę, todėl žolės beveik niekur nematyti ir tik viename kitame šešėlio kampelyje galima išvysti menką dygliažolės krūmokšnį ar kokį kitą dykumų augalą. Tokios gyvenvietės, kokia kadaise buvo Harat al-Bilado kvartalas, nūnai „prarytas“ išaugusio Manaho miesto, galėjo įsikurti tik oazėse – vietose, kur yra vandens. Harat al-Bilade buvo iškasta apie 250 šulinių, taip pat veikė vandens kanalų sistema (afladž[2]), kuri nuo senų laikų yra tapusi tarsi vizitine viso Arabia Felix [3] regiono kortele.
Suprantama, šalia kiekvienos tokios gyvenvietės tradiciškai vystėsi žemdirbystė. Buvo auginamos datulės, granatai, javai ir rožės, iš kurių žiedų iki šiol gaminamas rožių vanduo. Dėl gyventojų saugumo anuometinės gyvenvietės vartai sutemus būdavo uždaromi. O temti čia pradeda visąlaik apie septintą valandą vakaro. Sutemus pagrindinius šiaurinius vartus, vadintus „Ryto vartais“, atidarydavo tik tiems gyventojams, kurie eidavo laistyti savo sodų ir daržų. Kadangi vandenį reikėdavo taupyti, senuoliai per susirinkimą nuspręsdavo, kurio gyventojo daržas turi būti laistomas, ir nustatydavo vandens kiekį, atverdami kanalų pertvarėles ir taip nukreipdami vandenį į vieną ar kitą daržą ar sodą.
Ši vietovė, nūnai archeologinis Harat al-Bilado kvartalas, unikali ne vien tik autentiška architektūra. Restauruojant miestą buvo rasti dokumentai ir rankraščiai (seniausi iš jų siekia XIII a.), bylojantys apie Manaho miesto socialinę raidą ir vietines teisines tradicijas.
[1] Dahilijos (Ad Dakhiliyah) sritis, arba muhafaza, suskirstyta į 8 vilajatus, arba apskritis, su administraciniais centrais – miestais. Manaho vilajato administracinis centras yra Manaho miestas.
[2] faladž reiškia „kanalas“; šio žodžio daugiskaitos forma afladž, kuri reiškia „suskaidytas į dalis“.
[3] Taip romėnų geografai vadino erlingą Pietų Arabijos regioną.