Dievas islame yra Absoliutus Grožis, todėl bet kokios pastangos pažinti Dievą turi būti grįstos estetine pajauta ir tobulybės siekimu. Pilnai patirti Dievą čia ir dabar – neįmanoma, bet šis taurus siekis lydi musulmonus nuo pat islamo atsiradimo visose jo apraiškose. Tai atsispindi perteikiant Dievo Žodį raštu kaligrafijoje, recituojant Koraną ir – galiausiai – visapusiškame atsidavime ir tarnystėje Dievui. Sufizmas – turbūt ryškiausia šio siekio išraiška. Sufijai ieško potyrių, slypinčių aukščiau už išorinių religijos ritualų, siekia asmeninio santykio su Dievu. Už griežtų islamo normatyvinių nuostatų slypi esmingiausios emocijos, leidžiančios žmonėms patirti meilę, gailestingumą, užuojautą, nuolankumą ir kantrybę, ir tai tik menka dalis gausių dieviškųjų atributų, apibūdinančių Aukščiausiojo Esybę.
Sufijai visada teikė didelę reikšmę emocinei raiškai kelyje link savęs tobulinimo, siekdami Dievo artumo ir bendraudami su aplinkiniais. Pamatinės šio troškimo idėjos ir raiškos formos nuolat keitėsi priklausomai nuo laiko, vietos ir asmeninės pasaulėžiūros. Muzika sufijams visuomet buvo viena iš svarbiausių meilės Dievui reiškimo formų – ji buvo suvokiama kaip mistinis reiškinys, kaip transcendentinė žinia, ateinanti iš kito pasaulio. Muzikos garsai turi sužadinti žmogaus emocijas. Dievo negalima pažinti protu ar pamatyti akimis, tačiau Jį galima pamatyti siela. Nuo Turkijos iki Senegalo, nuo Pakistano iki Maroko – visose sufizmo persmelktos žemėse lig šiol tebeaidi meditatyvūs garsai, kuriais siekiama patirti kažką aukštesnio už save.
Dvasinės muzikos ir dainavimo ceremonijos metu sama(liet. „klausymas“) tikimasi sudaryti sąlygas žmogaus sielai patirti Dievą. Atliekant transcendentinę ir ekstatinę muziką, siekiama sukelti klausytojui (ir atlikėjui) stiprią meilę Dievui, tačiau atlikimo metu nepamirštama paminėti ir didžiųjų šventųjų bei sufijų meistrų. Tai unikali ceremonija, jungianti muziką ir šokį. Sukamąjį šokį lydi najaus – nendrinės fleitos muzika, simbolizuojanti tyrą, apsivaliusią sielą, degančią aistra ir troškimu sugrįžti pas Dievą. Fleitos garsas – tai Dievo Kvėpavimas. Jos skleidžiama muzika turi priminti, kad Dievas yra tas, kuris įkvepia žmogui sielą ir dovanoja jam gyvybę.
Sama ceremonija
Najus (nendrinė fleita)
Ceremonijos metu najui dažnai pritariama ritminiais būgnais, kurių mušimas imituoja širdies plakimą. Širdies plakimas siejamas su žmogaus energija, kuri jungia sielos ir kūniškąjį pasaulį. Styginiai instrumentai: rebabas, kanūnas ar ūdas papildo muzikos harmoniją ir veda dalyvius į ekstazę.
Būgnai Rebabas Ūdas
Žmogaus balsas ypatingą reikšmę įgauna kavalio (arab. qawwāli) tradicijoje. Kavalio pavadinimas kilęs iš arabiško žodžio qaul, reiškiančio „ištarimas“. Tai tarsi dvasinės poezijos susiliejimas su tuo, ką galima apibūdinti kaip emociškai įkrautą „vokalinę gimnastiką“. Dėl greito tempo ir įvairių melodinių pagražinimų šios dainos pasižymi labai sudėtinga atlikimo technika, tad reikalauja profesionalumo ir išskirtinio gebėjimo valdyti balsą. Tradiciškai kavalis Indijoje ir Pakistane vyksta didžiųjų sufijų šventųjų šventovėse – milžiniškos dvasinės energijos vietose. Nusratas Fatehas Ali Khanas laikomas pirmąja pasauline kavalio superžvaigžde, o „The New York Times“ titulavo jį geriausiu sufijų atlikėju, dainuojančiu urdu, hindi ir pandžabų kalbomis, taip pat – vienu didžiausių visų laikų kavalio dainininkų. „LA Weekly“ paskelbė, kad jis yra ketvirtas pagal svarbą visų laikų dainininkas.
Nusratas Fatehas Ali Khanas
Sufijų muzika populiari visame pasaulyje. Besisukančių dervišų ceremonija – mėgstama turistų atrakcija Turkijoje ir Egipte. Sufijų muzika gerai žinoma ir Vakarų atlikėjams, naudojantiems sufijų muzikos elementus savo kūriniuose.
Net elektroninėje muzikoje, tokioje kaip transas ar techno, darosi vis populiariau subtiliai įterpti sufijų muzikos elementus.
Turkų muzikantas Mercanas Dede jungia tradicinius instrumentus ir muzikines temas su elektroniniais garsais. Jis semiasi įkvėpimo iš besisukančių Mevlevi dervišų apeigų ir neretai jų metu pats akomponuoja najumi.