Birutė Marcinkevičiūtė – Mar ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje savo kūrybiniais darbais pasižymėjusi aktorė, režisierė bei rašytoja. Nuo vaikystės jautusi didelę trauką teatro scenai, B. Mar kryptingai siekė įsitvirtinti šioje srityje - mokėsi Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute, įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės aukštojo mokslo diplomus.
Nuo 1998 m. kuriančiai, virš trisdešimties Europos ir pasaulio šalių jau aplankiusiai ir savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius ir monospektaklius ten pristačiusiai, B. Mar nesvetimas ir arabiškos teatro scenos skonis. Nuo pirmojo surengto Fudžeiros (JAE) tarptautinio monospektaklių festivalio dalyvaujanti aktorė buvo įvertinta už indėlį į monospektaklių raidą, atsiėmė garbingą apdovanojimą iš paties Fudžeiros šeicho rankų bei paliko ryškų pėdsaką festivalio žiūrovų bei dalyvių širdyse, kur B. Mar yra prisimenama kaip tikra monospektaklių karalienės.
Pati Birutė Mar, nepaisydama kultūrinių skirtumų, kalba apie arabų kraštus kaip apie savo antruosius namus. Prisimindama arabų žmonių skleidžiamą šilumą bei pagarbą, aktorė teigia visada norinti vėl apsilankyti arabų šalyse bei laukianti kvietimų dalyvauti naujuose rengiamuose festivaliuose.
Jūs nuo vaikystės susijusi su menine veikla. Baigėte J.Naujalio muzikos mokyklą, vėliau įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės diplomus. Kas paskatino rinktis tokį kelią?
Teatru „susirgau“ dar mokykloje, vaidindama vaikų dramos studijoje, dalyvaudama Kauno muzikinio teatro spektakliuose. Tuomet atsivėrė tarsi visai kitoks scenos pasaulis, žymiai paslaptingesnis, įdomesnis ir prasmingesnis. Stovėdama scenoje savimi jaučiausi labiau nei gyvenime.
Pradžioje buvote labiau susijusi su muzikos sritimi, baigėte fortepijono specialybę kodėl nusprendėte rinktis aktorystę?
Taip, vienuolika metų atsimokiau fortepijono ir jau buvau pusiaukelėje tapti pianiste – bet... tiesiog sėdėdama prie fortepijono ir žiūrėdama į klavišus dažnai jaučiau, kad kažkas ne taip. O stovėdama veidu į žiūrovų salę (pavyzdžiui, deklamuodama eiles ar vaidindama dramos studijoje) visados buvau labai laiminga. Tai turbūt buvo tarsi vidinis žinojimas, kad teatras – mano kelias.
Kada ir kaip prasidėjo jūsų kūrybinis savarankiškas kelias?
Prasidėjo baigus teatro studijas Peterburge, kuomet pargrįžus į Lietuvą vaidinau Vilniaus rusų dramos teatre Poliną F.Dostojevskio „Lošėjuje“, netrukus režisavau pirmąjį savo spektaklį – S.Beketo „Laimingas dienas“ Kauno dramos teatre. Prasidėjo labai atsargiai, nelabai pasitikint savimi. Nebuvau iš tų drąsiųjų. Po metų tuometinis Lietuvos akademinio dramos teatro vadovas, režisierius J.Vaitkus mane priėmė į teatro aktorių trupę. Nors be galo norėjau vaidinti, bet keletą metų nesulaukiau įdomių vaidmenų teatre. Tuomet supratau, kad turiu imtis iniciatyvos pati. Taip atradau monospektaklį, sau artimiausią žanrą – ir netikėtai pirmąjį monospektaklį „Žodžiai smėlyje“ lydėjo sėkmė: nuo 1998 metų su spektakliais ir bendražygių-kūrėjų nedidele trupe jau esame aplankę virš trisdešimties šalių, dalyvavę daugybėje teatro festivalių – ne tik Europoje, bet ir Azijoje, Arabų šalyse, Afrikoje, JAV ir Pietų Amerikoje.
Jūs jau beveik 20 m. kuriate savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius spektaklius, monospektaklius, esate aplankiusi daugybę Europos ir nemažai Rytų šalių - Jungtiniai Arabų Emyratai, Jordanija, Libanas, Kuveitas, Marokas, Alžyras. Gal turite pastebėjimų kuo skiriasi/turi išskirtinių bruožų teatras islamiškuose kraštuose?
Arabų šalis atradau visai netikėtai – kuomet prieš gerą dešimtmetį žinomas Rusijos teatro kritikas ir prodiuseris V.Chazanovas, matęs mano spektaklius Europos festivaliuose, pasiūlė monospektaklį „Antigonė“ parodyti Šardžos tarptautiniame teatrų festivalyje (JAE). Tuomet buvome bene vieninteliai festivalio dalyviai, atstovavę Europos teatrą. Buvo be galo įdomu – ir tenykštė kultūra, ir pats gyvenimas. Suvaidinę Šardžos festivalyje, buvome pakviesti ir į pirmąjį Fudžeiros monospektaklių festivalį, ir į kitas arabiškas šalis – Jordaniją, Libaną, Kuveitą. Sakyčiau, teatras ten visai kitoks – gal europietiška prasme atrodo primityvokas, pernelyg „melodramatiškas“, tačiau tenykščių žmonių labai mėgstamas, nors ne toks metaforiškas ar modernus kaip Europoje – ten dar nėra taip išsivystęs režisūros menas, scenoje karaliauja aktorius. Žiūrovai arabų šalyse be galo atviri, priima viską plačia širdimi, mėgsta pratrūkti ploti spektaklio metu, jei aktorius kažką stipriai išgyvena, ar net publika garsiai sušunka, reaguodama į sceninį veiksmą.
Esate 5 kartus dalyvavusi ir pristačiusi savo monospektaklius JAE Fudžeiros tarptautiniame monospektaklių festivalyje. Kas skatino ten vis sugrįžti?
Taip, Fudžeiros tarptautiniame monospektaklių festivalyje dalyvauju nuo pat pirmojo, esu ten pristačiusi beveik visus savo spektaklius, ten mane pakrikštijo „monospektaklių karaliene“, o taip pat ten buvau be galo pagerbta – gavau apdovanojimą iš paties Fudžeiros šeicho rankų! Tai didžiulė garbė. Ten, kaip sakau, jau turiu „savo žiūrovą“, kuris laukia manų naujų spektaklių, tad visados gera grįžti – o grįžtu todėl, kad esu vis pakviečiama. Fudžeiros festivalis ypatingas – be galo nuoširdūs jo organizatoriai, ten aktoriai dalyviai pakviečiami visam festivalio laikui, tai suteikia galimybę pamatyti ir kolegų darbus, dalyvauti vakariniuose tradicinės muzikos ir šokio koncertuose festivalio susitikimų erdvėje – Dibos miestelyje; o be to, festivalis vyksta žiemą, kuomet Emyratuose – tikrų tikriausia vasara, vandenynas, saulės šiluma... Ir begalinė tenykščių žmonių ir festivalio organizatorių meilė ir pagarba.
2014 m. tame pačiame festivalyje buvote apdovanota „už indėlį į vieno aktoriaus teatro raidą“. Papasakokite plačiau apie šį jūsų kūrybos įvertinimą.
Šį apdovanojimą gavau už visą savo kūrybą, už monospektaklius, pristatytus Fudžeiros festivalyje ankstesniais metais - „Žodžius smėlyje“, „Meilužį“, „Antigonę“, o taip pat specialiai vienam fesitvalių sukurtą spektaklį pagal arabų dramaturgo Mohamedo Saed Al Dhandani pjesę „Paskutinė naktis“. Buvo labai įdomu kurti šį projektą – tą pačią pjesę vieną vakarą suvaidinome aš ir žinoma marokietė aktorė Latefa Ahrare, tad žiūrovai galėjo pamatyti dvi tos pačios pjesės interpretacijas – arabišką ir europietišką.
Kuo jums svarbus, galbūt išskirtinis, šis apdovanojimas?
Šis apdovanojimas ligi šiol turbūt yra didžiausias mano įvertinimas. Jį įsteigė Tarptautinis teatro institutas (ITI) sykiu su Fudžeiros teatro festivaliu, tai man išties aukštas kartelės pakėlimas. Dar niekad nesu gavusi apdovanojimo stebint tūkstančiams žmonių Fudžeiros aikštėje, festivalio atidarymo metu, atsiimdama jį iš Fudžeiros šeicho rankų. Jaučiausi lyg pasakoje „Tūkstantis ir viena naktis“...
Kokius kūrybinius darbus dar esate pristačiusi arabų šalyse? Kokie buvo įsimintiniausi?
Be galo įsiminė „Meilužio“ ir „Antigonės“ gastrolės Libane, Beiruto Al Madhina teatre 2012m., o tuo pačiu pažintis su senąja Libano kultūra. Taip pat dalyvavimas su spektakliu „Žodžiai smėlyje“ Jordanijos tarptautiniame menų festivalyje (Jerash International culture/arts festival) 2004m., nuostabi tenykštė kultūra, architektūra, pasakiškas Petros miestas... Įsiminė ir minėtas darbas prie arabų dramaturgo M.S. Al Dhandani pjesės „Arabiška naktis“ - kartu su dramaturgu pjesės vertimą skaitėme, analizavome, sužinojau daug įdomybių apie arabų šalių buitį, moters padėtį visuomenėje, tradicijų skirtumus. Vėliau su šiuo projektu teko ir pakeliauti – rodėme jį Filipinuose, Maniloje, Tarptautinio teatro instituto (ITI) pasaulio kongrese-festivalyje 2006m. Prieš porą metų nukeliavau ir į Kuveitą - „Antigonę“ pakvietė Kuveito monospektaklių festivalis, dar tik užgimstantis, tęsiantis Fudžeiros festivalio tradiciją. Visos tos kelionės duoda be galo daug – turbūt niekad nebūčiau tiek pažinusi arabų šalių kultūros ir nuostabių žmonių; ten pajutau tokią šilumą ir pagarbą, kaip turbūt niekur kitur. Galbūt praėjusiuose gyvenimuose ten esu gyvenusi – nes kiekvienąsyk grįžtu į arabų šalis kaip namo, nepaisant kultūrinių skirtumų ir tradicijų.
Ar ruošdamasi pasirodymams arabų šalyse, islamiškuose kraštuose, atsižvelgiate į kitokią kultūrą, galbūt kažkokius kultūrinius niuansus?
Na taip, visur savos tradicijos, papročiai... Štai sykį buvau susitikusi su teatro festivalio Irane vadovais – jie paklausė, ar galėčiau jų festivalyje savo spektaklį vaidinti su galvos apdangalu, nes pas juos tokios tradicijos. Žinoma, atsakiau. Net įdomu būtų pasijusti iraniete moterimi. O kai pirmąsyk vaidinau „Antigonę“ Šardžoje, atvykus visa scena buvo nuklota gyvomis gėlėmis. „Sceną papuošėme jūsų spektakliui, juk tai gražu!“, - sakė mums vertėjas. Ir labai nustebo, kai paprašėme spektaklio metu tas gėles nuimti nuo scenos. Vaidinant „Meilužį“ Fudžeiroje reikėjo kiek pakeisti herojės kostiumą – ten neįprasta, kad aktorius scenoje būtų neuždengtomis kojomis ar rankomis – ir tai pagarba jų islamiškai tradicijai. Dar buvau labai nustebinta, kai spektaklio metu žiūrovai ima ploti ir šaukti „bravo“, lyg kokiame roko koncerte. Pradžioje stebino ir tai, kad žiūrovų salėje dauguma žiūrovų - vyrai. Kad susibūrimuose po spektaklių – moterys susirenka atskirai, o vyrai tolėliau nuo jų šoka, linksminasi, rūko kaljaną. Bet pastaraisiais metais daugėja ir žiūrovių moterų. Išgirdau tiek jautrių arabių moterų istorijų – jos pačios priėję po spektaklių papasakodavo: kaip joms sunku buvo siekti mokslo, kaip jos ėjo mokytis prieš tėvų valią – ten dar neretai laikoma, jog moterys turi būti geros namų šeimininkės, kad mokslas ne joms.
Koks jūsų asmeninis ryšys su Artimųjų Rytų šalimis?
Dabar arabų šalyse jau turiu daug bičiulių, tad užsimezgė ir labai šiltas asmeninis ryšys. Dažnai pagalvoju, kad neįtikėtina likimo dovana - pažintis su tenykšte kultūra, gyvenimu: juk dar labai nedaug menininkų iš Lietuvos ten viešėję, vaidinę, gal mes net vieni iš pirmųjų, taip pagerbti ir šiltai įvertinti arabų šalyse.
Galbūt esate patyrusi įsimintinų nuotykių ar nesusipratimų lankydamasi islamiškose šalyse?
Taip, kelionės į ten visados labai linksmos ir nenuobodžios. Štai kad ir pirmoji. Atskridus į Dubajaus oro uostą nustebino juodarūbės moterys ir baltarūbiai vyrai, tikrinantys pasus – lyg kokiose bažnytinėse apeigose. Laukėme ten atskridę naktį kokią valandą, o mūsų niekas nepasitinka. Paskui tik, kai jau oro uostas ištuštėjo, pamatėme lūkuriuojančius keletą vyrų. Sakom, gal jūs mūsų laukiate? Mes iš Lietuvos. O jie išsiima nuotrauką ir ima juoktis: “Ak, štai jūs kokia, o mes manėm, kad atvyks senutė moteris!“. Pasirodo, aš jiems buvau nusiuntus nuotrauką festivalio katalogui iš savo „Žodžių smėlyje“ spektaklio, kur vaidinu šimtametę senutę, baltai išgrimuotu veidu ir baltais plaukais... Jie tokios aktorės su grimu ir laukė atvykstant oro uoste! Arba, spektaklio „Antigonė“ dieną Fudžeiroje jau repetavome, spektaklis turėjo prasidėti už kelių valandų. Ir staiga į grimo kambarį įeina festivalio vadovas ir klausia, ar aš jau pasiruošus? Taip, sakau, už kelių valandų spektaklis. Ne, sako, ar jau pasiruošus dabar? „Kaip tai dabar?“ „Turi vaidinti dabar, atvyko šeichas.“ „O žiūrovai?“ - klausiu. „Žiūrovai irgi bus dabar“ - ramina organizatorius. Ir teko spektaklį vaidinti keliomis valandomis anksčiau, paskui šeichą sugužėjo ir dauguma žiūrovų. Pas mus tai atrodytų neįmanoma – kad spektaklis prasidėtų anksčiau atvykus prezidentei – paprastai ji turėtų atvykti spektaklio numatytu laiku. Dar, pamenu, sykį po spektaklio „Žodžiai smėlyje“ į grimo kambarį įėjo televizija su kameromis ir klausia, kur pjesės autorius? Sakau, pjesės autorius (S.Beketas) jau, deja, miręs... Tuomet visi sugužėję grimo kambarin žurnalistai nuoširdžiai puolė man reikšti užuojautą... Nepamiršiu ir kelių valandų vėlavimo pirmųjų festivalių metu. Jei organizatoriai pasako, kad autobusas atvažiuos trečią, jis atvažiuoja penktą lyg niekur nieko. Ir niekas nesijaudina, visi šypsosi. Laikas ten kitoks, vėliau supratau, ir nusiraminau. Tačiau dabar, kuomet arabų festivaliuose vis daugiau svečių iš Europos, laikas vis labiau grįžta į realųjį....
Kokie jūsų ateities planai? Galbūt esate paruošusi naujų projektų, spektaklių, skirtų arabų šalių žiūrovams?
Dabarties naujausi planai – tai naujas darbas Austrijoje, Salzburgo miesto teatre, su jauna ir talentinga lietuvių dirigente Mirga Gražinyte-Tyla, kur gegužės mėnesį statysime B.Kutavičiaus kūrinių ciklą - „Jeruzalės vartus“, „Iš jotvingių akmens“ ir operą „Kaulo senis ant geležinio kalno“. Ten esu pakviesta kaip režisierė.
O į arabų šalis visados mielai nuvyksiu, jei tik būsiu ten kviečiama. Pasiilgstu tų kraštų, kaip savo antrųjų namų.