Egzistuoja ne vienas pasakojimas apie tai, kokį ilgą ir sudėtingą kelią nuėjo kavos pupelės iki atsidurdamos ant kasdienio mūsų stalo. Nuo dieviško gėralo, atsiųsto ant angelo rankų tiesiai iš dangaus, kavos reputacija krisdavo iki teisiškai uždrausto gėrimo, kurstančio blogį tikinčiųjų širdyse. Ne kartą kava buvo supriešinusi visuomenę, ji buvo uždrausta, naikinama, tačiau, perėjęs visus išbandymus, kvapnus kavos gėrimas šiandien budina dažną mūsų kiekvieną rytą.
Iš kur atsirado kava ligi šiol niekas negali tiksliai atsakyti. Tačiau, teorijos tik atveria kelią diskusijoms, kurias galime gvildenti prie kavos puodelio. Taip kava, be savo nepamirštamo aromato ir sodraus skonio, įgauna paslaptingumo prieskonį.
Faktai ir legendos
Persijoje buvo tikima, kad kava pirmą kartą buvo patiekta apsnūdusiam pranašui Mahometui angelo Gabrieliaus. Kita istorija pasakoja, kad kartą karalius Saliamonas įžengęs į miestelį, kurio gyventojus kankino neregėta liga. Angelo Gabrieliaus paliepimu, Saliamonas pagamino gėrimą iš paskrudintų kavos pupelių ir taip atgaivino visus miestelėnus.
Tačiau, tai tik legendos. Faktai rodo, kad ankstyviausias laikotarpis, kuriame buvo paminėta kava, yra IX a. antra pusė. Šiuo laikotarpiu kavos gėrimas išgyveno tikrą pakilimą klasikinėje arabų medicinoje. Ar – Razi (850 m. – 911 m.), persų alchemikas, astronomas, filosofas ir medicinos žinovas, yra laikomas pirmuoju, paminėjusiu kavą rašytiniuose šaltiniuose, pavadindamas gardų juodą gėrimą bunchum. Savu laiku ar – Razi užėmė Bagdado ligoninės vadovo pareigas ir parašė daugybę knygų apie mediciną ir chirurgiją. Vienas žinomesnių veikalų – devynių tomų medicinos enciklopedija „al-Ḥāwī“, kurioje buvo ne tik išdėstyta kritika graikų filosofams Platonui ir Aristoteliui, tačiau ir pateikta daugybė inovatyvių atradimų medicinos tema, greičiausiai, pirmą kartą paminėtas ir bunchum pavadinimas.
Tikrosios kavos gėrimo atsiradimo paslaptys, greičiausiai, niekada nebus išaiškintos. Kai kurie mokslininkai kelia abejonių, ar rašydamas apie bunchum ar-Razi išties turėjo omenyje kavą. Tačiau, tyrimų gausa veda link išvados, kad tiek ar-Razi, tiek kitų mokslininkų, tokių kaip Ibn Sina (980 m. – 1037 m.), minimas bunchum buvo skirtas apibūdinti ne kam kitam, o kavai. Tiesa, mokslininkams kyla abejonių, ar tik ar-Razi ir kiti medicinos žinovai nesuklydo bunchum priskirdami medicinos kategorijai, taip gaivinantį ir energijos suteikiantį gėrimą paversdami vaistu.
Vienoje populiariausių legendų apie kavos atsiradimą pasakojama apie piemenį Kaldį iš Abisinijos ir jo šokančias ožkas. Šios, paragavusios pupelių ir lapų nuo tada dar nepažinto augalo, tapdavo itin energingos. Piemuo nepabūgo išbandyti pupelių nuo paslaptingo augalo pats ir sulaukė tokio paties efekto kaip ir jo ožkos – energijos antplūdis privertė Kaldį pamiršti visus rūpesčius ir pavertė jį nenuilstančiu ir nuolat nuo ausies lyg ausies besišypsančiu ganytoju visoje Arabijoje!
Vieną dieną, vienuolis, keliavęs pro šalį, stabtelėjo iš nuostabos – šis pamatė kelias dešimtis ožkų, gyvybingai atliekančias piruetus lyg tikros šokėjos, o šeimininkas, neatsilikdamas nuo savo augintinių, keverzojo savotišką piemens suktinį. Vienuolis, nustebintas tokio reginio, ėmė domėtis kas gi čia vyksta. Tuomet Kaldis jam atskleidė paslaptį apie savo vertingą atradimą.
Vienuolis kaip mat prakuto ir nudžiugo - jo maldos pagaliau išklausytos! Vargšas vienuolis nuolatos užsnūsdavo vakarinių pamaldų metu, o štai, pranašas Mahometas jam atsiuntė tikrą dovaną, išvaduosiančią nuo gėdingo miego protrūkio tokiu šventu metu. Kalbos apie stebuklingą kavos gėrimą, pabudinusį visą vienuolyną, greitai paplito. Stebuklingos uogos tapo populiarios visoje karalystėje ir toliau sklido į Rytus.
Kiek vėlesnių legendų dėka, kava iš galingos medicininės priemonės buvo perklasifikuota į tikinčiųjų gėrimą. Istorija pasakoja apie 656 Hidžros metus. Musulmonų mečetės vyriausiasis Šadheli, su savo mokiniu Omaru, keliavo į piligriminę kelionę į Meką. Priėjus Emeraldo kalnus, šventikas pasisuko į savo mokinį ir pasakė, kad šis tuoj mirsiąs. Šadheli pranešė, kad greitai Omarui pasirodys šydu apsigaubęs žmogus, kurio Omaras privalės klausyti.
Šventikui išleidus paskutinį atodūsį, vidury nakties Omaras pamatė milžinišką fantomą, apsigaubusį baltu šydu. Mokinys liko nustebęs, supratęs, jog fantomas buvo ne kas kitas, o jo mokytojas Šadheli, tik gerokai išaugęs. Šventiko fantomas ėmė kasti sausą žemę ir netikėtai iš jos ėmė veržtis vanduo. Omaras, kaip lieptas, pripildė savo dubenis vandeniu ir pradėjo kelionę. Dvasia nurodė Omarui sustoti vietoje, kurioje vanduo nustos judėti.
Vanduo nurimo Omarui priėjus gražų Mokos miestelį, kuris buvo nuniokotas maro. Omaras ėmė melstis dėl sergančiųjų ir greitai buvo prilygintas pranašui Mahometui, o jo maldos išgydė ne vieną maru sirgusį. Netikėtai susirgo Mokos karaliaus dukra. Šis, nieko nelaukdamas, nunešė merginą pas Omarą, tikėdamasis stebuklo, išgydysiančio mylimą dukrą. Mergina buvusi neregėto grožio ir, kuomet Omaras ją pagydė, vyras užsimanė pagrobti karaliaus dukrą. Įsiutęs karalius ištrėmė Omarą į Ousabo kalnus.
Nelaimingas Omaras pasikūkčiodamas ėmė melstis savo mirusiam mokytojui klausdamas, ar toks likimas jam buvo nulemtas. Omaro skundus nustelbė neapsakomo grožio giesmė. Nelaimėlis pamatė giedantį paukštį, kuris sėdėjo ant medžio, pasipuošusio žiedais ir uogomis. Vyras, prisirinkęs pilnas kišenes dar neregėtų uogų, nukiūtino į savo uolą ir ėmė virti sriubą iš vandens ir kelių žolelių. Išganinga mintis atėjo Omarui – įmesti kelis ką tik nuskintus medžio vaisius į vandenį. Taip Omaras išvirė energijos suteikiantį ir maloniai kvepiantį gėrimą – kavą.
Tokia buvo populiarioji legendos versija. Ne tokia įmantri versija pasakoja apie XIII a. vid. gyvenusį šeiką Omarą – šventųjų globėją – atsitiktinai atradusį kavą Ousaboje, Arabijoje, kur Omaras buvo ištremtas už tam tikrus, neminėtinus, moralinius trūkumus. Bado akivaizdoje, Omaras ir jo pasekėjai ėmė maitintis augalų, augusių aplink, vaisiais. Tačiau, šie buvę tokie kartūs, kad Omaras nusprendė pagerinti pupelių skonį paskrudindamas jas. To pasėkoje, pupelės, nors ir įgavusios neapsakomą aromatą, tapo kietos ir neįkandamos. Omaras nepasidavė ir pabadė pupas suminkštinti užpildamas jas vandeniu. Pupelės išliko tokios pat kietos, tačiau jas sėmęs vanduo tapo rudas ir Omaras nusprendė jo paragauti. Nustebęs, kaip kavos gėrimas jį atgaivino ir pakėlė dvasią, gyvas grįžęs iš tremties Omaras buvo pramintas tikru stebuklu, išgyvenusiu sausringoje dykumoje. Atrastas gėrimas buvo išaukštintas, o pats Omaras paskelbtas šventuoju.
Kava – šventųjų gėrimas
Pirmoji istoriškai patikima data, mininti kavą, yra 1454 m. kuomet šeikas, Adeno miesto muftijus Gemaledinas Abu Mahometas Bensaidas, keliaudamas į Abisiniją pirmą kartą susipažino su gardžiuoju kavos gėrimu. Tačiau, grįžęs iš kelionės šeikas pasijutęs prastai, todėl paliepė savo pasiuntiniui kuo greičiau jam gauti kavos. Gemaledinas, po karšto kavos puodelio, ne tik pasveiko, bet ir nurodė kavą vartoti visiems dervišams, kad šie, dėl kavos žvalinančių savybių, galėtų visą naktį praleisti besimelsdami ir atlikdami kitokias religines praktikas! Taip, muftijaus pagalba, kava įgavo populiarumą visame Jemene, o kavos augalas toliau plito po arabų kraštus.
XV a. pabaigoje kavos medis įleido šaknis Mekos ir Medinos miestuose, kur jis taip pat buvo atgabentas dervišų siekiant tokių pačių religinių tikslų. XVI a. pr. kava pasirodė Egipte. Kava tapo išskirtinai dvasininkijos pamėgtu gėrimu, kurio buvo neatsisakoma ir per pamaldas ir didelių iškilmių metu.
Tačiau, Mekoje kavos gėrimas buvo taip pamėgtas, kad, nepaisydami kavos religinių asociacijų, miestiečiai ėmė virti atskirą gėrimą, patiekiamą plačiajai visuomenei pirmuosiuose kaveh kanes – kavos namuose. Juose žmonės ėmė rinktis gerti kavą, žaisti šachmatais, aptarti dienos naujienas, dažnai susirinkusią publiką linksmindavo šokėjai ir dainininkai. Greitai Medinoje ir Kaire kava tapo įprastu kasdieniu gėrimu kaip ir Adene bei Mekoje.
Ankstyvosios kavos ruošimo technologijos, be abejonės, skyrėsi nuo dabartinių. Pradžioje, kavos nuoviras buvo ruošiamas iš kevalų ir minkštimo, buvusio aplink pupelę. Kiek vėliau kava imta virti iš pačių pupelių. Išradingieji persai dar labiau paskanino budinantį gėrimą imdami skrudinti kavos pupeles.
Islamo vynas
Dar viena legenda byloja, kad ankstyvaisiais pranašo Mahometo laikais, šventikai ieškojo būdų kuo pakeisti Korano uždraustą vyną, ir taip, po daugybės eksperimentų, buvo atrasta kava. Arabiškas žodis qahwa, šiomis dienomis verčiamas kaip kava, buvo vienas iš žodžių, vartojamų apibūdinti vynui. J. de la Roque, prancūzų keliautojas ir žurnalistas, 1715 m. rašė, kad qahwa galima skirstyti į tris kategorijas. Pirmiausia į vyną ir kitus svaiginančius alkoholinius gėrimus, toliau į gėrimą, gamintą iš kavos pupelių kevalų ir, galiausiai, į gėrimą, gaminamą iš pačių kavos pupelių.
Iš tiesų, kavos gėrimas galėjo būti ir savotiška vyno rūšis, pagaminta iš kavos medžio vaisių. Net ir šiandien, kai kuriuose kraštuose galima sutikti vietinių, kurie pasigardžiuodami ragauja prinokusias kavos medžio uogas, vengdami sėklų. Minkštimas aplink kavos pupeles yra aromatingas ir salstelėjęs, o leidus pastovėti, greitai ima fermentuotis.
