Karūna, Afganistanas, Tillya Tepe, I a. po Kr.
Šiuolaikinis Afganistanas – tai šalis, kelianti begalę neigiamų konotacijų: radikalaus islamo apraiškos, nuolatiniai teroristiniai išpuoliai, gentinė patrilinijinė ir patriarchalinė socialinė santvarka, primenanti viduramžius, centrinės valdžios neveiksmingumas, sugriauta infrastruktūra, išvystyta narkotikų industrija, žmogaus teisių pažeidimai, makabriškos fizinės bausmės, moters atskirtis nuo visuomeninio gyvenimo...
Šiandien, talibų kariams užėmus Kabulą, visas pasaulis persmelktas baimės. Kaip iš kavos tirščių spėliojame Afganistano ateitį: kaip talibai toliau vystys savo strategiją ir kaip ateityje atrodys Artimųjų Rytų geopolitinis žemėlapis? Talibų retorika gana pragmatiška: šarijos pagrindu siekiama sukurti centralizuotą valstybę – Islamiškąjį Afganistano Emyratą, kurį palaikytų visos politinės ir Afganistane gyvenančios etninės bei islamo religinės grupės. Talibų judėjimas tapo ta politine jėga, kurios išorinis pasaulis privalo paisyti. Tarptautinių santykių lygmenyje talibai jau senai vykdo derybas su įvairiausiomis pusėmis. Pasauliui lieka tik laukti, ar ši šalis taps funkcionalia valstybe – tebūnie su puritoniškojo islamo formos apraiškomis – bet tik ne politiniu vakuumu, sąlygojančiu militaristinių-teroristinių idėjų ir grupuočių pritraukimą. Paskutinių dienų įvykiai rodo, kad visai tikėtinas ir pilietinio karo scenarijus.
„Išgelbėti Afganistano lobiai“
Žvelgiant į dabartinę situaciją, sunku įsivaizduoti, kad Afganistanas turi tūkstantmečių senumo kvapą gniaužiantį materialųjį ir dvasinį istorinį-kultūrinį paveldą. 2010-2012 metais Vokietijos, Prancūzijos, JAV ir Kanados muziejus aplankė paroda „Išgelbėti Afganistano lobiai“. 4000-2000 metų senumo eksponatus pristatė Kabulo nacionalinis muziejus. Afganistano Respublikos Prezidentas Hamidas Karzai pabrėžė, kad ši ekspozicija nėra tik Afganistano kultūrinės įvairovės istorija, kurioje persipina Mesopotamijos, Indijos bei graikų-romėnų pasauliai. Tai visuotinės reikšmės palikimas, bylojantis apie reikšmingą Afganistano vaidmenį žmonijos civilizacijos raidoje. Ši paroda išreiškė savotišką norą pabrėžti šalies atvirumą ir kvietimą dialogui. Būtent toks parodos pavadinimas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Prisiminkime, kaip 2001 m. Talibano kariai sunaikino Bamijano Budos monumentus Afganistane ir kokį rezonansą tai sukėlė Vakarų pasaulyje. Kaip bebūtų, neislamiškų meno objektų naikinimas – tai islamistinių karinių grupuočių ideologinės kovos strategijos dalis.
Balchas
Jau VIII-IX a. Balcho miestas, esantis netoli Uzbekistano sienos, tapo vienu didžiausių kultūrinių ir dvasinių centrų islamo imperijos Rytuose, o X a. – ir islamo misticizmo centru. Balcho mistikams didžiausią įtaką darė neoplatonikų-gnostikų mokykla. Tai buvo savotiškas hanafitų teologinės ir teisinės tradicijos Rytų Oksfordas. Reikėtų pabrėžti, kad hanafitai iš visų islamo teisės mokyklų pasižymi liberaliausia islamiškų normų ir islamo teisės interpretacija. Būtent Balcho miestas buvo tas hanafizmo ir misticizmo židinys, iš kurio dvasinės idėjos plito toliau į islamiškuosius Rytus ir neatmainomai paveikė Vidurinės Azijos ir Turkijos dvasinių, teisinių bei religinių nuostatų raidą.
Iš gilios šio miesto mokslinės tradicijos kildinama tarpusavyje glaudžiai sąveikaujančios Hakimo al-Tirmidžio (m. 869 m.) mistika ir Abu Nasro al-Farabio filosofija ( m. 950 m.). 1207 metais čia gimė ir neprilygstamasis sufijų dainius ir dvasinis vedlys Džalalas ad-Dinas Rumi, puikiai pažįstamas ir dažnai cituojamas Vakarų pasaulyje:
Vėl atėjau, vėl atėjau, iš mylimojo sugrįžau, Žvelk į mane, pažvelk į mane – iš ilgesio tau aš atėjau.
Linksmas, aš linksmas atėjau, vienu iš laisvųjų būnąs aš ėjau Ir tūkstantmečiai praėjo, kol kalbėti ėmiau.
Aš eisiu ten, aš eisiu ten, pakilęs buvau, pakilt atėjau.
Dangiškas paukštis buvau, regėjai, kaip žemiškasis tapau.
Aš – skaisti šviesa, sūnau, ne sauja dulkių esu!
Regėk mane ne akimis po kakta, bet akimi paslėpta. Čia ateik, pamatyk mane čia, atėjusį širdim šviesia…
Iš motinų keturių ir tėvų septynių – iš aukščiau aš esu, Brangakmenis tyras buvau, kai susitikt atėjau su draugu.
Turgun draugas mano atvyko suktai, sumaniai. O jei ne, jei ne į turgų mano, ką daryt tada, kad liktų man skoloj jisai?
Ak, Šamsai Tabrizi, kada pasaulį visą aprėpsi akimis?
Juk į fana dykumą atėjau, siela apversta ir širdimi.
Iš persų kalbos vertė Simona Šimkutė.
Balchas, Abbasidų mečetė, VIII - IX a. pr. Kr.
Heratas
Kiek vėliau suklestėjo ir kitas, netoli dabartinio Irano sienos esantis Afganistano miestas Heratas, kurį dar Rumi vadino Chorasano[4] perlu. Pagarba knygai islamo kultūroje skleidėsi ne tik per arabiškosios kaligrafijos meną – tai parodė ir šiame mieste sutarpusi knygų apipavidalinimo tradicija, kai XV a. pradžioje čia įsikūrė miniatiūrų meno mokykla.
Žymiausias šios meno mokyklos atstovas Kamalis ad-Dinas Behzadas, vadinamas „Rytų Rafaeliu“ gimė maždaug 1460 metais. Jo miniatiūros, kurtos pagal tiurkų-persų tradiciją, akivaizdžiai padarė įtaką vėlesniam Safavidų tapybos menui.
Behzadas laikomas islamiškosios miniatiūros reformatoriumi, nes atsižvelgdamas į vaizduojamosios dailės normas islame, šis žymusis menininkas realistiškai vaizdavo portretus, reiškinius ir aplinką, palikdamas mums neįkainojamą galimybę prisiliesti prie anų laikų kasdienio, o itin dažnai – ir rūmų gyvenimo. Vieni žymiausių jo iliustruotų veikalų yra garsiojo persų poeto ir sufijaus Saadi (m. 1292 m.) veikalas „Sodas“ (Bustan) ir Timūridų dinastijos istorija „Pergalių knyga“ (Zafar name), kurią parašė Šarafas al-Dinas Ali Jazdis (m. 1454 m.).
Behzado iliustracijos pasižymi ypatingai gausia detalių kompozicija, geometriškumu, erdvės vertikalumu, išdėstymo logika, linijiškumu, kolorizmu, linijų bei spalvų ritmu bei figūrų individualizacija.
Saadi, Bustan: Jusufas ir Zuleika. Kharnako Forto statyba
Iskandar name Dervišo portretas