Trumpa mano pažintis su Irako kultūriniu gyvenimu iš vienos pusės buvo nuotaikinga ir įdomi, iš kitos – persmelkta sudėtingos Irako realybės.
Bagdadas, primenantis karo zoną, su iki dantų ginkluota apsauga kiekvienoje sankryžoje, gatvėse aidinčiais šūviais ir islamistinių grupuočių išpuoliais. Tačiau taip pat su nedidelėmis gyvybingomis kavinukėmis, primenančiomis Vakarų miestus. Viduje – jaunimas, ramiai diskutuojantis apie meną ir kūrybą. Porelė paauglių, įdėmiai apžiūrinėjančių naują kameros objektyvą. Anglų kalbos pamoka knygų lentynų pilnoje arbatinėje. Amerikiečių aktorių ir režisierių veidai, žvelgiantys iš nuotraukų ant sienų. Europos futbolo čempionato vaizdai televizoriuje. Kone idiliška atmosfera, už lango verdant gatvės gyvenimui – pypsint automobiliams ir šūkaujant praeiviams. Vienoje iš šių kavinių teko garbė netikėtai susidurti su vienu talentingiausių šiuolaikinių Irako kino režisierių – Mohanadu Hayalu, kaip tik dirbančio prie naujo filmo idėjos.
Trumpo pokalbio metu daugelyje tarptautinių festivalių apdovanotas režisierius papasakojo, kad į Bagdadą grįžo iš Niujorko. Gyvenimas Irake, anot jo, tiesiog ant lėkštutės siūlo gausybę kino vertų istorijų, kurios įkvepia ir intriguoja. Galų gale Irakas – jo namai ir čia jis jaučiasi geriausiai. Kaip ir daugelis kitų pastarojo meto Irako kino kūrėjų, M. Hayalas kuria filmus apie Iraką draskančius konfliktus. Pasisekimo sulaukę jo paskutiniai darbai „Haifos gatvė“ ir „Raudonoji zona“ pasakoja kruviną pastarųjų metų Irako realybę ir karo žiaurumus. Naujas filmas taip pat žada atskleisti kovos su ISIS peripetijas.
Akivaizdu, kad būtent šios temos domina užsienio auditoriją ir juos lengviau parduoti. Kita vertus, sektariniai nesutarimai ir karas Irake visuomet buvo aktuali tema. Kultūriniam gyvenimui tik bundant iš beprecedenčio konflikto sukelto chaoso, dabar kaip niekada aktualu permąstyti, kas įvyko ir kur link turi judėti šalis. Menas čia vaidina esminį vaidmenį.
Pasak mane lydėjusių asmenų, kurie artimai susiję su Irako kultūros gyvenimu, šalies kino industrija smarkiai atsilieka nuo iranietiškosios, šiuo metu itin populiarios Europoje. Tačiau nemažai dėmesio sulaukia istoriškai stiprus teatras. Įvairios Irako trupės nuolat gastroliuoja užsienyje, o paskutiniai darbai sulaukia gausių liaupsių.
Spontaniško ir netikėto apsilankymo „Al-Rafidain“ teatre metu, į kurį buvau įleistas nepaisant to, kad vilkėjau šortus (mieste pleškino 50-ties laipsnių karštis), žiūrėjau įtraukiantį režisieriaus Alaa Kahtano spektaklį „25 Richter“, kuriame vaidino du žinomi šalies aktoriai: Yasseras Qassemas ir Zamanas Al-Rubaie’us. Tai istorija apie poros gyvenimą konfliktų drebiname Irake nuo devintojo dešimtmečio iki naujausių protestų Tahriro aikštėje. Skausmas, paranoja, beviltiškumas – taip galėčiau apibūdinti emocijas ant scenos. Tie patys jausmai ir emocijos, kurios ne kartą iškilo daugelio pokalbių su vietos gyventojais metu.
Pasibaigus spektakliui mano kolegos šiek tiek burnojo dėl postmodernaus režisieriaus pasirinkimo, sąmoningo istorinio nenuoseklumo bei atviros pabaigos. „Mano nuomone, tai puikiai atskleidžia dabartines Irako aktualijas,“ – drįsau įterpti savo trigrašį. „Juk po bevaisių kruvinų pastarojo meto protestų klausimas dėl šios šalies ir visuomenės ateities taip pat liko atviras?“ – pridūriau. Juk ypač artėjančių rinkimų kontekste, pasak mano kolegų, ore tvyro nežinomybė.
Apgailestaudami dėl itin trumpo vizito, mano bičiuliai galėjo tik papasakoti apie naktinį Bagdado gyvenimą, kuris pastaruoju metu suvaržytas tiek dėl Covid pandemijos, tiek dėl saugumo. Tiesa, jie pripažino, kad net ir dabar jis egzistuoja, bet veikia kone pogrindžio sąlygomis. Į klubus patekti galima, tačiau tik pro galines duris. Be to, mano bičiuliai pripažino, kad užsieniečiui ten pasirodyti gali būti išties pavojinga.
Beje, vos grįžęs į Briuselį netikėtai susidūriau su kitu Irako kino kūrėju, dažnai dirbančiu ir su mano minėtu Mohanadu Hayalu. Man dalinantis savo įspūdžiais iš Bagdado, jis patvirtino tai, ką susitikimų metu kartojo ir šalies vyriausybei artimi funkcionieriai. Irako valdžia iš esmės yra linkusi investuoti į kultūrą ir suprasdama jos vertę tą daro pagal visas galimybes. Turint omenyje dabartinę Irako realybę ir saugumo bei ekonominius iššūkius, tai primena, kad šioje šalyje kultūra visada užėmė aukštą vietą ir įkvepia vilties, kad ji šalyje dar suklestės.