Jordanijos, Sirijos ir Palestinos dykumų pilys yra vieni kontroversiškiausių islamo pasaulio architektūrinių statinių. XIX a. pabaigoje archeologinių kasinėjimų metu jie klaidingai buvo priskiriami vėlyvosios antikos laikotarpio bizantiškajai architektūrai. Tokį mokslininkų sprendimą lėmė pilių išplanavimas, prabangi freskinė, mozaikos ir skulptūrinė puošyba, kurioje vyrauja gyvūnų, žmonių atvaizdai ir erotiniai motyvai. Kaip žinoma, tradicinis islamas apibrėžia ir meninės raiškos ribas, pagal kurias žmogaus ketinimas sukurti tikrovišką gyvos būtybės atvaizdą, lygų originalui, būtų laikomas iššūkiu Dievui. Todėl musulmonų sakralinėje architektūroje nėra figūrinio vaizdavimo, net šešėlinė perspektyva naudojama tik ankstyvojo laikotarpio mozaikoje. Tik po kurio laiko šie statiniai buvo atsargiai priskirti pirmajai musulmonų Omejadų dinastijai (661–750) ir laikyti privačiomis Omejadų aristokratijos rezidencijomis, apie kurių tikslesnę paskirtį iki šiol yra daug spekuliuojama. Kalbant apie šio laikotarpio gausų figūrinį vaizdavimą, nebūdingą islamo kultūrai, įdomu pastebėti ir tai, kad islamo atsiradimas sutampa su epocha, kurioje vyksta vidinė Bizantijos bažnyčios kova su ikonografija. Ar tai galėjo turėti įtakos ir islamo meno raiškai, klausimas lieka atviras.
Galima drąsiai teigti, kad šiame jaunos valstybės konsolidacijos ir spartaus visuomeninių normų formavimosi laikotarpiu musulmonų bendruomenė atsidūrė savotiškoje kryžkelėje: viena vertus, mūsų aptariama architektūra perteikia dialektinį klajokliškos bendruomenės ir urbanizuotos visuomenės susidūrimą, kitaip tariant, vyksta sparti transformacija nuo gyvybiškai svarbių poreikių iki prabangos elementų. Kita vertus, vis dar gyvos arabų protėvių beduinų tradicijos, kur hedonistinė etika sudarė gyvenimo pamatą, konfrontavusį su jai prieštaraujančia nauja griežta religine ir teisine sistema. Vėliau pasiekiama savotiška tradicionalistų ideologinė pergalė prieš racionalistus, kuri ilgainiui suformavo islamo etikos mintį. Ši alegorinė dvikova itin pastebima, jei lyginsime to laikotarpio sakralinės ir pasaulietinės paskirties statinius – pilis, kurioms būdingas gausus figūrinis vaizdavimas, ir mečetes, kurių puošybai buvo taikomi griežti religijos nustatyti reikalavimai. Pavyzdžiui, didžiosios Damasko mečetės, pastatytos kalifo al-Valido I valdymo metais (705–715), mozaikų tema – rojaus vaizdai su tekančiomis upėmis ir soduose skendinčiomis pilimis. Vaizdų išskirtinumas – peizažo perspektyva, kuriai vaizduoti dar yra naudojami šešėliai. Svarbu paminėti ir tai, kad šiame ankstyvame formavimosi etape musulmonai sugebėjo visapusiškai pritaikyti savo poreikiams administracines ir kultūrines užkariautų tautų tradicijas – krikščioniškąsias koptų, Bizantijos ir persų Sasanidų.
Pavyzdžiui, ankstyvojo laikotarpio musulmonų monetose dažnai vaizduojamas kalifas, kopijuojant Bizantijos imperatorių ar Sasanidų valdovą, tik jie visuomet vainikuojami arabiškais užrašais, skelbiančiais kertines islamo tiesas. Arba kitas pavyzdys: statyti pastatą ar statinių kompleksą tuo pat metu dažnai būdavo kviečiami meistrai iš Persijos, Sirijos, Egipto arba net iš priešiškojo Konstantinopolio. Tad viename pastate dažnai matome persipynusius skirtingų kultūrinių tradicijų architektūrinius ir interjero puošybos elementus.
Tame kontekste verta paminėti itin svarbų fenomeną: šiuo laikotarpiu atsiranda maždaug šimtas tūkstančių įvairių hadisų – pranašui Muhamedui priskiriamų posakių, vienaip ar kitaip įteisinančių griežtą religinių nuostatų traktuotę ir jų besąlygišką laikymąsi. Ilgainiui tai formuoja ortopraksinį islamo religijos tipą, paremtą teisingu elgesiu ir jo analize, kur iki menkiausių smulkmenų visas žmogaus gyvenimo sritis reglamentuoja kultas ir ritualai.
750 metais nuvertę Omejadų dinastiją, sukilėliai kaip pagrindinę priežastį įvardijo itin prabangų ir amoralų Omejadų valdovų gyvenimo būdą bei religinių nuostatų nepaisymą. Be to, daug išlaidų reikalavusios neapgalvotos Omejadų kalifų statybos privėdė dinastiją prie bankroto. Žvelgiant sukilėlių akimis, tai nebuvo tie valdovai, kurie galėjo būti vadinami pranašo Muhamedo įpėdinias ir jo darbų tęsėjais. Ankstyvojo Abasidų dinastijos laikotarpio istoriografija apibūdina Omejadus kaip bedievius, priskirdama jiems visas įmanomas nuodėmes. Be abejo, ši charakteristika buvo gerokai perdėta ir ji atspindi įprastą norą įtikti naujam valdančiajam elitui.
Kalbant apie islamo meną, svarbu pabrėžti, kad jame (kaip ir kitose kultūrose), nors ir egzistuoja glaudus ryšys su religija, tačiau, priešingai nei krikščionybėje, hinduizme ar budizme, pagrindinė funkcija čia nėra atspindėti religinį turinį, bet tiksliai perteikti žmogaus pasaulėjautą. Šia prasme religijos vaidmuo – suteikti meninei raiškai rėmus, kuriuose suklesti itin puošni stiuko ornamentika ir naudojamas atsargus perspektyvos vaizdavimas bei savotiškai redukuojamos kūno formos. Vis dėlto būtų klaidinga teigti apie tam tikrą islamo meno universalumą. Priešingai – kalbama apie islamo meno regioninį ir dinastinį charakterį, kuris visuomet perteikia išskirtinį dinastijos tapatumą.
Pasiremdami dykumų pilimis, turime puikią galimybę rekonstruoti pagrindinius principus, formavusius Omejadų laikų visuomenės gyvenimo kultūrą. Archeologiniai kasinėjimai parodė, kad visos šios pilys, nors ir buvo pastatytos dykumose, vandens kanalais buvo sujungtos su drėkinamomis žemėmis. Melioracinė sistema buvo taip puikiai išvystyta, kad užtikrindavo pakankamą vandens tiekimą ir pirtims, ir plotams aplink pilis apželdinti bei vaisių sodams veisti. Kiekviena pilis paprastai turėdavo didelį vidinį kiemą, kurį supo įvairios paskirties patalpos, kaip antai: audiencijos salė, mečetė, maudykla ir gyvenamosios erdvės. Gyvenamąją erdvę sudarė keturi arba penki kambariai. Skaičius keturi nurodo į Korane minimą leidimą vesti keturias žmonas. Islamo kultūroje sodas, kaip rojaus imitacija, tampa neatsiejama architektūrinio komplekso dalimi.
Didžioji minėto tipo statinių dalis atspindi arabų susižavėjimą monumentalumu. Šios dykumų pilys, panašios į romėnų ir bizantiečių keturkampio plano gynybinius statinius, turėjo gana aukštas (iki 6 metrų aukščio) išorines sienas su masyviomis apsidomis ar pusapvalėmis kolonomis, puošusiomis ir centrinį portalą. Butent dėl statinių formos mokslininkai manė, kad šioms pilims galėjo būti skirta gynybinių garnizonų funkcija, nes panašūs pastatai statyti Romos imperijos pasienyje arabų klajoklių migracijai iš pietų stabdyti.
Kita vertus, naujosios musulmonų imperijos sienos išsiplėtė pernelyg toli už Artimųjų Rytų ribų, ir gynybinė pilių funkcija šiame regione arabams tapo lyg ir nebesvarbi. Tai leido daryti kitą prielaidą, esą šios pilys buvo statomos dykumoje todėl, kad gamtinė aplinka beduinams buvo artima, kitaip sakant, pleveno savotiška romantizmo idėja, sumišusi su nostalgija protėviams.
Be to, beduiniškas elementas, kurį sudarė puošnus sienų fasado stiuko dekoras, pasižymintis itin grakščia begalinio ritmo ornamentika, visiškai „nuginklavo“ gynybines sienas.
Panašaus plano Omejadų aristokratų pilių Damaske ar kituose Oriento miestuose aprašymai dažnai randami istoriografiniuose šaltiniuose. Deja, dėl įvairių gamtinių ar istorinių aplinkybių šaltiniuose minimi statiniai iki mūsų dienų neišliko.
Labiausiai intriguojantis pavyzdys yra Chirbato al-Mafjaro pilis, kurioje ikonografija užima svarbią vietą. Vienas pilies užrašų greičiausiai mini šios pilies fundatorių – Omejadų kalifą al-Hišamą, valdžiusį 724–742 metais. Statinio interjerą puošia gausi spalvoto stiuko augalinė bei geometrinė ornamentika, skulptūrinė plastika, bizantiškojo stiliaus grindų mozaikos ir figūratyvinė sienų tapyba. Pavyzdžiui, įėjimo į maudyklos priestatą fasado nišoje aptikta greičiausiai kalifo al-Hišamo statula, primenanti didžiųjų Sasanidų valdovų statulas, o į maudyklos salę vedančios galerijos nišose matyti apnuogintomis viršutinėmis kūno dalimis moteriškos skulptūros. Kai kurios rankose laiko granatų vaisius. Šias moterų skulptūras mokslininkai sieja su Sasanidų deivės Anahitos, simbolizuojančios motinystę bei vaisingumą, kultu. Maudyklą puošia įvairios skulptūrinės kompozicijos, kurių simboliką galima įvairiai interpretuoti. Interjerą taip pat puošia liūtai, žirgai, apnuogintos šokėjos. Sienų tapyba pasižymi dar didesne motyvų įvairove nei figūrinė plastika. Matyti gitara ar fleita grojantys gyvūnai muzikantai, medžioklės scenos, šokėjos, pagoniškos iranėnų deivės ir kitos mitologinės būtybės.
Ypatinga šio laikotarpio statinių grupė – tai vadinamieji pirčių kompeksai. Kusair Amros pirtis, pastatyta tarp 723 ir 743 metų, dažnai vadinama „malonumų pilimi“. Šį statinį, priešingai nei aukščiau minėtą Chirbato al-Mafjaro pilį, sudaro vien maudymosi patalpos, ir jis savo architektūra primena romėnų pirtis, kuriose paeiliui išdėstyti maudymosi kambariai, skirti šaltoms ir karštoms vonioms, bei poilsio kambarys. Statinyje yra puošni trinavė audiencijos salė. Manoma, kad ji galėjo būti skirta medžioklės reikmėms, o maudymosi patalpos, be savo tiesioginės paskirties, galėjo būti panaudojamos ir banketams. Tokias prielaidas leidžia daryti iki mūsų dienų išlikusi itin gausi sieninė tapyba, savo semantiniu turiniu primenanti Chirbato al-Mafjaro pilies freskas. Kusayr Amros pirties sieninė tapyba primena vėlyvojo romėnų ir ankstyvojo bizantinio stilių freskas, kuriose vyrauja iš graikų perimtos alegorinės medžioklės, sporto ir erotinės scenos. Pirties kupolas primena žvaigždėtą dangų, jungiantį savyje tiek kosmologinį, tiek magiškąjį aspektus. Sosto salę, primenančią labiau Sasanidų nei Bizantijos imperatorių sosto salę, puošia aštuonios tapytos valdovų figūros. Užrašai graikų ir arabų kalbomis skelbia, kad čia pavaizduoti Bizantijos imperatorius, Sasanidų valdovas, vestgotų karalius Roderikas (711 metais žuvęs Ispanijoje mūšyje prieš musulmonus) ir Abisinijos karalius. Šie valdovai atspindi kalifų pavergtas imperijas ir karalystes. Šalia esančios kitos figūros, prie kurių nerasta užrašų, galėtų vaizduoti Kinijos imperatorių, Indijos ar kitus valdovus.
Atsižvelgiant į šių statinių puošybos tematiką, galima drąsiai teigti, kad tuo laikotarpiu plintant naujai religinei ir teisinei doktrinai arabai dar nebuvo pasiryžę priimti visko, ką siūlė jiems naujoji religinė etika, kuri, tiesą sakant, dar nebuvo visiškai susiformavusi. Visa tai rodo, kad islamo draudimas vaizduoti gyvas būtybes dar nebuvo įsigalėjęs, o sąmoningai puošdami savo aplinką žmonių ir gyvūnų atvaizdais nauji valdovai ne tik išreikšdavo žavėjimąsi svetimomis tradicijomis, bet ir demonstruodami perdėtą prabangą pabrėždavo savo viršenybę.
Greičiausiai arabai natūraliai tęsė pagoniškas savo protėvių tradicijas, kuriose vyriškumas ir erotika užėmė svarbią vietą. Ikiislaminės Arabijos meilės ir erotikos poezija išskiriama net į atskirą literatūrinį žanrą, kuriame vynas, medžioklė ir moterų draugija laikomi pagrindiniais šio gyvenimo malonumais. Šiame kontekste verta paminėti aukštą ir įpareigojantį poetų socialinį statusą gentyje. Jie buvo nerašyto etinio kodekso globėjai, savo poezijoje įamžindavę genties dvasią ir moralines vertybes. Pomirtinio gyvenimo idėja arabams iki islamo atsiradimo buvo tiesiog nesuvokiama, todėl dažnai propoguotas gyvenimas šia diena. Beveik prieš pusę amžiaus iki islamo atsiradimo bakrų genties arabų poetas Tarafa (543–569) savo eilėse taip įprasmina gyvenimą:
Bet dėl trijų dalykų, kurie yra jauno vyriškio džiaugsmas,
Patikinu jus, nesijaudinčiau sulaukęs lankytojų mirties patale:
Pirma, užbėgti už akių mano žavingiems kritikams gurkšniu
Tamsiai raudono vyno, putojančio sumaišius jį su vandeniu;
Antra, lėkti, apgultiesiems pašaukus, eikliu žirgu,
Lekiančiu lyg išgąsdintas tankmės vilkas vandens pusėn;
Ir trečia, praleisti apsiniaukusią dieną – tokį malonų metą –
Flirtuojant su prisirpusia mergele palapinėje.
Praėjus dviem amžiams ir atsiradus naujai religinei etikai, atrodo, nedaug kas pasikeitė. Vieno ekstravagantiškiausių Omejadų kalifo al-Valido II, valdžiusio 743–744 metais, sukurtos eilės perteikia kone tas pačias pagoniškųjų protėvių gyvenimiškas nuostatas:
Žili plaukai nieko nereiškia,
Priešai... Kam jie rūpi?
Aš gyvenu šia diena:
Gražios moterys kaip statulos,
Vynas, vergai, žirgai
Ir žvėrių medžioklė.
Taigi, jeigu ikiislaminėje Arabijoje arabai savo dvasinį pasaulį labiau perteikdavo žodine forma, tai plintant islamui jie atrado galimybę savo vidinį pasaulį vizualizuoti. Omejadus nuvertę Abasidai jau nesiryžo taip akivaizdžiai provokuoti visuomenės. Nors jų statinių interjeruose ir tapomos figūratyvinės freskos, vis dėlto sukurtos scenos yra santūresnės, o statinių puošyboje vyrauja abstraktūs (geometriniai) stiuko ornamentai. Kita vertus, Abasidų valdymo laikotarpiu poezijoje erotiniai motyvai neišnyksta. Ryškiausiai tai iliustruoja Bagdado poeto Abu Nuvaso (Abū Nuwas, 757–815) eilės:
Taigi praleidau naktį besimėgaudamas – pildamas jai vyno, ir bučiuodamas,
Ir raškydamas jos nuostabų vaisių. Šitaip mėgavosi siela tuo, ko ji troško.
Literatūra:
Franz, Heinrich Gerhard: Palast, Moschee und Wüstenschlöß. Das Werden der islamischen Kunst 7.-9. Jahrrhundert. Austria. 1984.
Grabar, Oleg: Die Entstehung der Islamischen Kunst. 1977.
Comments