• Maritana Larbi

Džiuhos nuotykiai



Kiekvienas iš mūsų yra ne kartą girdėjęs, skaitęs ar matęs arabų pasakas, Vakaruose žinomas pavadinimu „Tūkstantis ir viena naktis“. Šios pasakos pasiekė Europą maždaug prieš tris šimtus metų, kai prancūzų mokslininkas ir keliautojas Antoine’as Gallandas (1646–1715) išleido dvylikos tomų rinkinį (1704–1717), sudarytą remiantis arabų pasakų rinkinio „Arabų naktys“ rankraščiais bei žodinė tradicija. Daugiau nei po šimtmečio pasirodė ir vokiškas „Tūkstančio ir vienos nakties“ vertimas, kurį 1837–1841 metais atliko vokiečių orientalistas Gustavas Weilas (1808–1889), o prabėgus dar bemaž pusamžiui nuo vokiškojo, žymusis pasakų rinkinys atgijo ir anglų kalba, kai 1885 m. į šią kalbą jį išvertė anglų tyrinėtojas ir rašytojas Richardas Burtonas (1821–1890). Nuorodų į „Arabų naktis“ bei garsaus X a. arabų poeto al-Mutanabbio kūrybą gausu ir žymiausiuose Johanno Wolfgango von Goethes veikaluose „Faustas“ bei „Vakarų–Rytų divanas“.


Trumpi humoristiniai ir sarkastiški pasakojimai/anekdotai apie Džiuhą Vakaruose žinomi gerokai mažiau nei visame pasaulyje išpopuliarėjusios pasakos, tačiau skirtingais vardais įvairiuose Artimųjų Rytų bei Vidurinės Azijos kraštuose vadinamas linksmasis personažas ten yra tikra legenda. Jis toks populiarus, kad daugelį miestų puošia paminklai su įvairiausiomis scenomis iš jo gyvenimo, o šalia Džiuhos dažniausiai vaizduojamas ir jo bičiulis asilas. Yra teorijų, kad šio herojaus prototipas gyveno Anatolijos apylinkėse maždaug XIII a., o gal ir dar anksčiau – VII a., kažkur Bagdade. Ir nors tiksli šio veikėjo kilmė nėra iki galo aiški, arabų teologas Ibn al-Džiauzis (m.1116) rašė, kad šio herojaus prototipas buvo labai išmintingas žmogus, o kvailiu jį padarė pikti kaimynai.


Džiuha neturi pastovaus vaidmens ar amžiaus – jis gali būti ir vaikas, ir jaunuolis, ir senolis. Tačiau jis visuomet yra išmintingas kvailys, kurio užduotis – griauti socialinius apribojimus ir tokiu būdu reflektuoti draudimus. Dažnai Džiuha figūruoja kaip antiherojus, nepasižymintis itin aukšta morale, protu, gudrumu ir drąsa. Tačiau šios antiherojiškos savybės leidžia mums atpažinti pačius save ir apmąstyti savo elgesį.

Koks Džiuha iš tikrųjų, paliekame spręsti jums patiems.


Džiuha ir jo žmona

Kai Džiuhos žmona mirė, jis verkdamas atsisėdo prie jos šlaunų. Žmonės jam sakė: „Verčiau sėsk prie galvos.“ Džiuha atšovė: „Aš atsisėdau ten, kur ji man daugiau naudos davė.“


Ačiū Dievui

Pasiklydo Džiuhos asilas. Nuėjo Džiuha į turgų ir sako žmonėms: „Mano asilas pasiklydo ir ačiū Dievui.“ Žmonės klausia: „Tavo asilas pasiklydo, o Džiuha! Kodėl tu šlovini Dievą?“ Džiuha atsakė: „Jei būčiau ant asilo jojęs, būčiau pasiklydęs kartu su juo.“


Džiuha ir moteris

Vieną dieną ėjo Džiuha ir pamatė moterį, kuri raudojo prie savo mirusio vyro kapo. Džiuha paklausė: „Kuo dirbo tavo vyras?“ Moteris atsakė: „Jis kasė kapus.“ Džiuha tarė: „Nejau šis kvailys nežinojo, kas kasamas duobę savo broliui, pats joje atsidurs?“


Džiuha ir jo asilas

Džiuha turėjo seną asilą. Vieną dieną Džiuhos draugas paprašė tą asilą paskolinti, kad galėtų nuvykti į turgų. Džiuha atsakė: „Ne, mano drauge, aš negaliu to padaryti, nes asilo šiandien čia nėra. Jis jau senas ir negali su tavimi eiti į turgų.“ Draugas išgirdo lauke bliaunantį asilą ir tarė Džiuhai: „O Džiuha, aš girdžiu tavo asilą. Tavo asilas bliauna lauke.“ Džiuha atkirto: „Keistas tu, o mano drauge. Nejau tiki asilu, o ne manimi?“


Džiuha ir asilai

Nusipirko Džiuha dešimt asilų. Ant vieno pats jojo, o kitus devynis varė priekyje. Vėliau suskaičiavo asilus, o tą, ant kurio jojo – pamiršo. Taigi pamanė, kad tėra devyni asilai. Nulipo nuo asilo ir tuokart suskaičiavo jų dešimt. Užsėdo – ir vėl liko tik devyni. Darsyk nulipo – ir vėlgi dešimt. Ir taip kartojo daugelį kartų. Galiausiai tarė: „Geriau eisiu pėsčias ir turėsiu vienu asilu daugiau, nei kad man bejojant, vienas asilas vis pabėgs.“ Taip jis ir ėjo pėsčiomis paskui asilus, kol pasiekė namus.


Džiuha ir vagis

Išgirdo Džiuha, kad į jo namus įsibrovė vagis. Įlindo į miegamojo spintą ir ten pasislėpė. Vagis išnaršė namus ieškodamas, ką pavogti, bet nieko nerado. Pamatė jis spintą, kurioje pasislėpė Džiuha ir ją atidarė. Išvydęs Džiuhą vagis iš pradžių išsigando, tačiau įsidrąsinęs paklausė: „Ką čia veiki, o senoli?“ Džiuha atsakė: „Apgailestauju, o mano pone. Aš žinojau, kad čia nerasi, ką galėtum pavogti. Todėl iš gėdos nuo tavęs pasislėpiau.“


Džiuha ir asilas

Vieną dieną Džiuha atėjo į turgų nusipirkti asilo, kad pagelbėtų jam darbuose. Nusipirko jis asilą, pririšo jį virve ir vedasi iš paskos namo. Čia jį pastebėjo vagys ir nusprendė tą nupirktą asilą pavogti. Vienas iš vagių suskubo prie asilo, nurišo nuo kaklo virvę ir prisirišo ja pats. Džiuha iki pat namų nieko nepajuto. Kai vietoj asilo Džiuha rado vagį, labai nustebo ir paklausė, kas vyksta. Vagis ėmė raudoti ir papasakojo, kad jis neklausė savo mamos, todėl Dievas ant jo supyko ir pavertė jį asilu. Ir jis negalėjęs atvirsti į žmogų, kol nebuvo parduotas turguje. Džiuha patikėjo jo žodžiais ir sujaudintas šios istorijos paleido vagį, patardamas ir prašydamas jo daugiau nepykdyti savo motinos. Po kelių dienų Džiuha vėl nuėjo į turgų nusipirkti asilo. Atėjęs į turgų jis rado tą patį asilą, kuri buvo nusipirkęs prieš tai. Todėl priėjo prie jo ir jį pakalbino: „Ar aš tau nepatariau daugiau nesipykti su mama? Šį kartą aš tavęs nepirksiu, kad ir kas nutiktų.“ Po to nuėjo ir nusipirko kitą asilą.


Džiuha ir jo asilas

Vieną dieną jojo Džiuha su savo sūnumi ant asilo. Pamatė juos gatvėje pro šalį einantis vyras ir tarė: „Ką per širdį turi šis vyras?! Kaip toks silpnas asilas gali panešti du žmones?!“ Džiuha išgirdo šiuos žodžius, nulipo nuo asilo ir eina šalia, o jo sūnus liko sėdėti. Juos pamatė kitas vyras ir sušuko: „Koks neišauklėtas vaikas! Jis joja ant asilo, o savo seną tėvą paliko eiti pėsčiomis.“ Susigėdo sūnus, nulipo nuo asilo ir leido tėvui joti. Kol jie taip judėjo, pro šali ėjo trečias vyras. Tai pamatęs, jis tarė: „Kas per širdis šio vyro?! Jis joja ant asilo, o savo mažą sūnų paliko eiti pėsčią“. Džiuha nulipo nuo asilo ir toliau jie abu su sūnumi ėjo šalia gyvulio. Po kiek laiko jis paklausė sūnaus: „O sūnau, ką mums daryti, kad žmonės būtų mumis patenkinti?“ Sūnus atsakė: „Mums nieko nelieka, tik pakelti asilą ir jį nešti.“ Džiuha pritarė: „Įtikinai.“ Jie pakėlė asilą ir ėmė jį nešti. Žmonės, pamatę tokį vaizdą, ėmė iš jų juoktis. Džiuha užpyko ant žmonių, nuleido asilą, atsisėdo su sūnumi ant jo nugaros ir taip abu nujojo iki pat namų.


70 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską