Tie, kam teko lankytis Šiaurės Afrikoje ir ypač Maroke, greičiausiai ne kartą susidūrė su vadinamaisiais berberais, ar bent jau įvairiais prekeiviais, siūlančiais berberų maisto, papuošalų ir kitų gėrybių. Bet kas, iš tiesų, yra tie berberai?
Taip vadinama Šiaurės Afriką iki arabų apgyvendinusi čiabuvių tautų grupė. Reikia paminėti, kad pavadinimas „berberai“ yra kilęs iš žodžio „barbarai“ ir šiai grupei buvo priskirtas su jais kariavusių ispanų. Patys berberai pirmenybę teikia kitam terminui, amazigh (daugiskaita imazighen), kas jų kalba reiškia „laisvieji“.
Imazighen garsėja turtinga ir savita kultūra, traukiančia turistus. Ryškiai mėlynais rūbais apsirengę nomadai su tiurbanais kviečia kupranugariais nukeliauti į jų palapines Maroko dykumoje. Prekeiviai vilioja raštuotais tradiciniais imazighen austais kilimais, o restoranų darbuotojai tikina, kad jų tadžinas (populiarus Maroko ir kitų Šiaurės Afrikos šalių troškinys specialiame puode – tadžine) yra pats tikriausias ir autentiškiausias berberų, o ne kieno kito, tadžinas.
Tradicinių kilimų prekeivis Varzazato regione
Manoma, kad imazighen tautos egzistavo jau 3000 pr. m. e., o anot kai kurių šaltinių, net 10 000 metų pr. m. e. Šios tautos turėjo savo kalbas ir netgi savo raštą – tifinagą.
Imazighen kalbos iš Nilo slėnio plito į Magribą, t. y. Tunisą, Alžyrą ir Maroką, o taip pat Libiją bei Mauritaniją. Apie I a. imazighen kalbomis kalbėjo didelis regionas, su kuriuo susidūrė graikai, romėnai ir kartaginiečiai. Pastarųjų pavyzdžiu imazighen tautos kūrė karalystes. Jų įkurtos Mauritanija ir Numidija buvo užimtos Romėnų imperijos, o kitos teritorijos apie VII–VIII a. buvo nukovotos arabų. Arabai įtraukė naujai užkariautas tautas į karą prieš ispanus, kurie joms ir suteikė berberų vardą.
Tifinago raidynas
Arabai vykdė berberų islamizaciją, kuri padėjo ideologinį pagrindą berberų dinastijų atsiradimui. Iškiliausios iš jų buvo Sacharos klajokliai almoravidai (XI a.) ir Atlaso kalnų kaimo gyventojai almohadai (XIII a.). Šioms dinastijoms pavyko užkariauti musulmonišką Ispaniją ir Šiaurės Afriką iki Tripolio Libijoje. XIII–XVI a. berberų pirkliai ir nomadai pradėjo transsacharinę prekybą auksu ir vergais bei prijungė Sudaną prie musulmoniškos Afrikos. Nepaisant tokio pasisekimo, vyko stipri berberų arabizacija, todėl jų kultūrinis identitetas silpo, raštas buvo beveik nebevartojamas ir kalbos virto tik šnekamosiomis. Nuo XVI a. imazighen dinastijos nunyko, o jų vietą užėmė arabai ir turkai.
XIX a. Alžyrą, o vėliau, XX a., ir Maroką užkariavę prancūzai berberus skyrė nuo arabų. Didelę įtaką tam turėjo svarbaus arabų filosofo, sociologo ir istoriko Ibn Khalduno XIV a. aprašyta berberų istorija. Kolonizatoriai klasifikavo imazighen kaip berberus, aprašė jų papročius, istoriją, atliko antropologines bei kalbines studijas. Kartu su geografine atskirtimi tai sudarė pagrindą berberus laikyti atskira tauta.
Šalims atgavus nepriklausomybę berberų identitetas buvo paskelbtas kolonizatorių išsigalvojimu, o kaip atsakas tam iškilo imazighen nacionalizmas. 1980–1981 metais Alžyre vyko vadinamas „Berberų pavasaris“, t. y. demonstracijų banga, išprovokuota berberų poezijos paskaitų draudimo. Panašiu metu Paryžiaus berberai suformulavo „imazighen kultūros“ sąvoką ir įtvirtino būtent šį tautos pavadinimą. Vienos iš trijų Maroko berberų kalbų pagrindu buvo atgaivinta rašytinė kalba Tamazight, vėliau pripažinta ir Alžyre. 1974 metais buvo pirmą kartą pasiūlyta amazigh vėliava, kurios spalvos – mėlyna, žalia ir geltona – simbolizuoja jūrą, kalnus ir Sacharos dykumą, o jos centre – tifinago rašto raidė Z, reiškianti laisvę.
Amazigh vėliava
Kalbant apie dabartinį imazighen tautų paplitimą, tikslius skaičius nustatyti nelengva. Pavyzdžiui, Maroke, kur berberų populiacija didžiausia, valstybės duomenimis 2016 metais imazighen sudarė 28 procentus populiacijos, o pasak pačių imazighen, tas skaičius siekia 65–70 procentų. Anot kitų šaltinių, tarp 33 ir 50 procentų gyventojų save laiko imazighen, bet faktiškai 75 procentai marokiečių turi šių šaknų. Skaičiai nevienareikšmiški ir kitose valstybėse. Alžyre, kur imazighen populiacija antra pagal dydį, jiems nėra suteiktas čiabuvių tautos statusas. Pagal oficialią statistiką 99 procentai Alžyro gyventojų yra arabai/berberai, pastarųjų neišskiriant. Įvairiais duomenimis imazighen save priskiria apie 20 procentų gyventojų. Berberų taip pat galima rasti Libijoje, Tunise, Burkina Fase, Egipte, Malyje ir Mauritanijoje. Šiais laikais jie dažniausiai išpažįsta islamą, turi daug skirtingų kalbų arba dialektų, kai kur vartoja atgaivintą tifinago raštą.
Teisiškai imazighen tautos išlieka marginalizuotos, spaudžiamos asimiliuotis, o jų žemė neretai pasisavinama valstybės. Jų kalba kai kur pripažinta, bet tai nebūtinai atsispindi realybėje. Pavyzdžiui, Maroke Tamazight kalba oficialia pripažinta 2011 metais. Tuomet ant pastatų šalia arabų ir prancūzų kalbų atsirado užrašai Tifinagh rašmenimis. Visgi ši kalba sunkiai prieinama mokyklose, teismuose ar kitose oficialiose institucijose. Panaši situacija susidariusi ir Alžyre. Tiesa, pasitaiko ir tam tikrų kultūrinių laimėjimų. Pavyzdžiui, 2018 metais Amazigh Naujieji metai buvo pripažinti Alžyro nacionaline švente. Kitose šalyse berberų padėtis panaši – nepaisant kultūrinio paveldo ir smulkių pergalių, jų padėtis marginalizuota. Įdomu, kad vienos valstybės neratifikuoja Jungtinių Tautų konvencijos dėl čiabuvių ir gentimis gyvenančių tautų teisių (kaip Marokas), o kiti ratifikavo konvenciją, tačiau oficialiai nepripažįsta imazighen kaip čiabuvių tautos, tad jie negali pasinaudoti atitinkamomis teisėmis.
Patys imazighen ir toliau siekia išlaikyti savo identitetą, taip pat ir tarptautiniu mastu. Tuo tikslu įkurtas Pasaulio Amazigh Kongresas, kuriasi ir tarptautinė internetinė bendruomenė.
Miestas-tvirtovė Ait Ben Hadu
Daugelis mūsų esame susidūrę su berberų kultūra, kartais patys to nežinodami. Galbūt mums teko matyti jų gamybos tradicinius durklus arba kilimus. O gal teko pasipuošti chna tatuiruotėmis, populiaria turistų pramoga Maroke, kilusia būtent iš berberų tradicijos. Anksčiau moterys tatuiruodavo ir veidus, puošdavo juos tapimo moterimi, vaisingumo simboliais, o prancūzų okupacijos metu tikėjosi, kad tai apsaugos jas nuo išprievartavimų. Vėliau dėl stigmatizacijos ši tradicija praktiškai išnyko, nors dar galima sutikti vyresnių ją praktikavusių moterų. Vieną iš jų galite pamatyti ir per Lietuvos internetines platformas prieinamame filme „Maroko istorijos“. Verta paminėti ir charakteringą berberų architektūrą, kurios paminklą daugelis matė populiariame seriale „Sostų karai“, kur viena iš veiksmo vietų buvo imazighen miestas–tvirtovė Ait Ben Hadu.
Atlaso berberų kaimelis
Nepaisant berberų kultūros patrauklumo ir tam tikra prasme komercinės sėkmės, tai nebūtinai kažką atneša patiems šios kultūros atstovams. Apie tai pasikalbėjau su iš seno amazigh kaimelio Atlaso kalnuose kilusiu vaikinu, save vadinančiu Amazigh Ibrahim. Anot jo, tikri imazighen atstovai Maroke turi gerą reputaciją. Jiems nesunku susirasti darbą miestuose, kadangi jie garsėja kaip patikimi ir darbštūs. Visgi ne visi, kas save vadina imazighen arba berberais iš tiesų tokie yra. Neretai tai tiesiog pardavimų triukas, tad atitinkamai pelnas už tariamai berberų prekes nepasiekia tautos, kurios vardu jis gaunamas. Reali ekonominė šių žmonių padėtis sudėtinga. Ibrahim pasakoja, kad kalnų kaimelių gyventojai priklausomi nuo mulų, kuriais gali atsigabenti prekių, o turtingesni turi motorolerius – automobiliu šios vietos nepasiekiamos. Mokykloje imazighen kalba nevartojama, todėl, anot Ibrahimo, ją, kaip ir kultūrą, vaikai perima tik iš tėvų, o pirmus metus apskritai nesupranta, kas yra sakoma mokykloje. Tiesa, Ibrahim teigia, kad berberai itin gabūs kalboms ir pats laisvai kalba anglų kalba, kurios išmoko iš „žmonių ir telefono“.
Ibrahim dalinasi, kad daugiausia tradicijos atsiskleidžia per šventes ir folklorą, o platesniu mastu berberų kultūros pripažinimo pažanga tik nominali. Pavyzdžiui, per 2010 metais atsiradusį Amazigh kanalą nerodoma nieko, iš tiesų priklausančio šiai kultūrai. Anot Ibrahimo, jis atsirado tik siekiant išvengti berberų protestų.
Ibrahim, apsirengęs tradiciniu vilnoniu apdaru dželaba
Tokiu būdu spalvinga, turtinga, bet kartu susimaišiusi su arabų, berberų arba imazighen kultūra išlieka vienu metu patraukli ir marginalizuota, komerciškai paranki, bet nebūtinai patiems šios kultūros nešiotojams.
Daugiau pasidomėti imazighen kultūra ir naujienomis galite čia: https://amazighworldnews.com/