Paradoksalu, tačiau kultūroje, kurioje vaizduoti žmogaus sielą yra draudžiama, kinas klestėjo, darė įtaką bei perteikė kultūros žavesį ir svarbiausias idėjas nė kiek nenusileisdamas žymiesiems Vakarų ir Rytų „pusbroliams“ – Holivudui ir Bolivudui. XX a. pradžioje brolių Lumjerų išradimą į regioną atgabeno prancūzų ir anglų kolonizatoriai, ir, nepaisant konservatyvių visuomenės pažiūrų, industrija ėmė vis labiau plėstis. Nors pradžioje didžioji dalis filmų buvo statomi ir finansuojami europiečių, arabai netruko patys perimti jų gamybą, kuri ypač suklestėjo šalims atgaunant nepriklausomybę. Pirmoji kino studija arabų šalyse buvo atidaryta 1935 m. Egipte.
Ši studija davė pradžią Egipto kino industrijos dominavimui regione. Iki 1948 m. šalyje buvo įkurtos dar šešios kino studijos. Iš Europos kviesti režisieriai ir prodiuseriai, padėję naujoms studijoms įsivažiuoti, o jauni ir perspektyvūs studentai į Senąjį žemyną buvo siunčiami mokytis kino meno. 1922 m. atgavus nepriklausomybę, kinas egiptiečiams pasitarnavo kaip svarbus įrankis skleisti savai kultūrai ir istorijai. Rezultato ilgai laukti nereikėjo – iki Antrojo pasaulinio karo Egiptas tapo didžiausiu kino filmų eksportuotoju regione, šalies statomus filmus, juose vaidinančius aktorius ir skambančias dainas žinojo visi, kurie kalbėjo arabiškai. Šeštasis ir septintasis dešimtmečiai tapo Egipto Aukso amžiumi - šalies industrija buvo trečia pagal dydį pasaulyje.
Kultine žvaigžde Egipto istorijoje tapo dainininkė Umm Kulthum, arba „Rytų Žvaigždė“, kurios dainos prieš pasirodant kino ekranuose skambėjo per radiją ir kurias iki šiol moka didžioji dalis egiptiečių. Karjerą pradėjusi kaip tėvo pagalbininkė dainuojant vietinių vestuvėse (aprengta berniuku, siekiant išvengti kritikos dėl viešai rodomos dukters), vėliau, persikėlusi į sostinę, dainininkė studijavo muziką ir poeziją, o XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje tapo viena geriausiai apmokamų muzikantų Egipte. Umm Kulthum iš viso nusifilmavo šešiuose filmuose, kurie dabar laikomi Egipto kino klasika – Widad, Aydah, Fatmah ir kt. Aktorei mirus 1975 m., gatves užplūdo minios žmonių, nusidriekė tūkstantinė laidotuvių procesija. 2001 m. Kaire atidarytas muziejus, skirtas dainininkės atminimui pagerbti.
Kitas arabų kino perlas – Libano kino industrija – pripažįstamas kaip bene vienintelis, galintis prilygti Egiptui. Nenuostabu – iki pilietinio karo 1975 m. Beirutas buvo žinomas kaip Vidurio Rytų Paryžius, ir europiečių, ir arabų kultūros židinys ir centras. Tris skirtingas religijas ir kultūras – krikščioniškąją, islamiškąją ir judaizmo – apjungusi šalis buvo tolerancijos ir multikultūriškumo etalonas. Egipto prezidentui G. A. Nasserui 1963 m. privatizavus Egipto kino industriją, didelė dalis egiptiečių kūrėjų ir aktorių persikėlė į Libaną – tai buvo šalies kino Aukso amžiaus pradžia. Egipto įtaka libaniečių kine buvo juntama ir praėjus keliems dešimtmečiams.
Ryškią žymę arabų kino ir muzikos pasaulyje paliko libanietė dainininkė ir aktorė Sabah (tikrasis vardas – Jeanette Gergis al-Feghali). 15-metę merginą dainuojančią pastebėjo žymus režisierius ir pakvietė nusifilmuoti trijuose filmuose, kurie iškart tapo hitais, o pati aktorė pagal vieno iš filmų vaidmenį gavo ir slapyvardį – Sabah (arab. rytas). Nepaisant tragiškos šeimos istorijos, Sabah greitai kilo karjeros laiptais – per gyvenimą ji nusifilmavo 98 filmuose ir išleido 50 muzikos albumų. Nors buvo ištekėjusi 7 kartus, žvaigždė skundėsi taip ir neatradusi gyvenimo meilės. Sabah taip pat turėjo 4 pilietybes – Libano, Egipto, Jordanijos ir Jungtinių Valstijų, tačiau mirė gimtajame Beirute 2014 m. Po jos mirties išplatintame pranešime laidotuvių dalyvių buvo prašoma ne liūdėti, o džiaugtis ir šokti, nes aktorė iškeliavo į geresnį pasaulį.
Deja, prasidėjęs pilietinis karas valstybės dėmesį visiškai nukreipė nuo kultūros ir meno. 1990-aisiais stojus taikai, Libano kino industrija vis dar nepasiekė XX a. vidurio lygio, nors žymūs režisieriai ir dabar garsina savo šalies vardą visame pasaulyje. Iš Libano Aukso amžiaus galima paminėti žymų režisierių George Nasrą, sukūrusi tokius filmus kaip Ila Ayn? (Where From?) ir Al-haryb al-sahyr (The Small Stranger).
Kalbant apie arabų kiną negalima nepaminėti ir Alžyro, Maroko ar Jordanijos ir Sirijos. Deja, istorija šių šalių atžvilgiu nebuvo tokia palanki, kaip Libano ar Egipto. Alžyras ir Marokas ilgiau kentė kolonizatorių valdžią, kuri kiną naudojo kaip propagandos priemonę, o pačius arabus vaizdavo kaip egzotiškus ir nesuprantamus. Vėliau visas keturias šalis purtė neramumai, dažna valdžios rotacija arba griežti režimai, nevengę naudoti cenzūros. Vis dėlto šiuo metu pastebimas itin greitas šalių kino industrijos atsigavimas, filmuose nevengiama kalbėti apie aktualias problemas, kelti sunkius klausimus.
Šiandien pasaulio filmų festivaliuose arabų kinas yra vėl pripažįstamas ir vertinamas. Kaire vykstantis vienas didžiausių kino festivalių Vidurio Rytuose kasmet sutraukia tūkstančius lankytojų, Abu Dabio kino festivalis garsina Persijos įlankos šalių kūrėjų darbus. Į kino rinką pamažu įsilieja tokios šalys kaip Palestina ir Saudo Arabija, 2018 m. panaikinusi kontraversišką kino teatrų draudimą, o 2020 m. ketinusi surengti ir pirmąjį savo Raudonosios jūros filmų festivalį (planus sutrukdė išplitusi koronaviruso infekcija). Ne ką mažiau vertinami ir Sirijos kūrėjų darbai, dažnai kalbantys apie universalias problemas – žmogiškumą, moralę ir teisingumą. Besidomintiems šiuolaikinių arabų kinu rekomenduojama užmesti akį į tokių kūrėjų, kaip libanietės Nadine Labaki, saudės Haifos al-Mansour, egiptiečių Youssefo Chanine‘io ir Amro Salamo, palestiniečių Annemarie Jacir ir Waados al-Kateab darbus.