Ibn Khaldunas – XIV a. gyvenęs arabų istorikas, sociologas ir filosofas, vienas pirmųjų pasulio istorijoje į mokslą apie visuomenes pradėjęs žvelgti kaip į atskirą discipliną, taigi dažnai laikomas vienu iš istoriografijos, sociologijos, ekonomikos ir istorijos mokslų pradininku, o XIV amžiuje gimusios idėjos aktualios iki šių dienų.
Gyvendamas ir keliaudamas islamiškuose kraštuose politinio nestabilumo ir islamo stagnacijos laikotarpiu, jis susidurdavo su skirtingų sluoksnių žmonėmis, todėl matė realybę, stebėjo ir aprašė žmonių bendruomenes. Analizuodamas žmogaus ryšį ir santykį su jo grupe bei aplinka, bandydamas pažinti įvairias kultūras ir visuomenės raidos dėsningumus istoriniuose procesuose, sociologas pritaikė visiškai naują, to meto kontekste, mokslinį stebėjimo metodą ir savitą terminologiją. Jis kritikavo ankstesnių mokslininkų istorinius raštus dėl aklo pasitikėjimo naudojamais šaltiniais bei loginių klaidų ignoravimo, Ibn Khaldunas pabrėžė, kad istorija – tai dinamiškų, cikliškai pasikartojančių procesų ir įvykių visuma, todėl aiškinantis įvairius istorinius faktus, svarbu juos matyti sociokultūriniame kontekste. Dėl šių ir panašių priežaščių Ibn Khalduno raštuose atsiskleidžia sociokultūrinės aplinkos – politinės, socialinės bei ekonominės – tiesioginė įtaka.
Stebėdamas žmones, Ibn Khaldunas analizavo jų veikimo priežastis ir prielaidas, ieškojo dėsningumų, būdingų žmonėms, turinčių tam tikrų bendrų savybių ar interesų, darančių įtaką civilizacijos vyksmams, žiūrėdamas ne tik iš psichologinės, bet ir ekonominės, geografinės bei politinės perspektyvų. Jis neatmetė ir gyvenimo bei gamtinių sąlygų, psichologinių faktorių, išsilavinimo, pasiekimų, tradicijų, politinių – istorinių įvykių, ekonominės aplinkos kaip svarbių, įtakojančių elementų.
Vieni pagrindinių Ibn Khalduno tyrimų tikslų buvo siekis sistemiškai aprašyti pasaulio visų tautų istoriją ir jų didžiuosius valdovus. „Kitab al-¢Ibar“ arba „Pasaulinės istorijos“ įvade – „Muqaddima“ jis analizuoja civilizacijos procesus, visuomenės raidos dėsningumus, kurie suvokiami per žmogiškąją prizmę. Tai reiškia, kad pirmiausia Ibn Khaldunas tyrinėja žmogų, darantį įtaką istoriniams įvykiams. Suprasdamas žmogaus veiksmų priežastis, tyrinėtojas tikisi suprasti ir civilizacijos procesus. Siekdamas tikslumo, mokslininkas įveda naują, tik jo darbams būdingą terminologiją. Pagrindinė ir sudėtingiausia įvade „Muqaddima“ vartojama Ibn Khalduno sąvoka – ¢asabiya – solidarumo principas bendruomenėje, kuria remdamasis jis aiškina socialinius žmonių santykius ir civilizacijos raidą. Bandant identifikuoti ¢asabiyos sąvoką iškyla tam tikrų sunkumų, kadangi ji neturi vieno, bendro ir pripažinto vertimo, kitaip tariant ji yra daugiaprasmė.
Ibn Khalduno teorijos grindžiamos pavyzdžiais ir epizodais iš įvairių istorinių įvykių, kurių kiekvienas yra analizuojamas, taigi priešingai nei buvo daroma iki jo, Ibn Khaldunas aiškina istorinius įvykius ir procesus, o ne tik juos pateikia. Šiuose procesuose nesiekia tikslios chronologijos, bet vertina įvykius, kaip dinaminius procesus, ieško priežaščių ir tiria aplinkybes. Jis bando apibrėžti žmonių civilizaciją, siedamas ją, pirmiausia, su socialine organizacija, kuri žmogui yra būtina. Šį būtinumą filosofai išreiškia posakiu: „Žmogus iš prigimties yra politiškas “, kadangi jis negali atlikti savo prigimtinės pareigos nebūdamas bendruomenės dalimi, kurią filosofai dar vadino „town“ (graik. polis). Gyvendami kartu žmonės dalinasi ir darbais bei pareigomis, čia Ibn Khaldunas įžvelgia ankstyvojo kapitalizmo užuomazgas. Vystantis socialinei hierarchijai ir luomams kuriasi ir socialinio solidarumo jausmas bendruomenėje. Šis jausmas skatina žmones bendradarbiauti, taigi tokiu būdu vystosi ir ekonomika, religija, mokslai, menai ir kt. To pasekoje randasi ir dinastijos bei imperijos. Sociologas aprašo visą imperijos raidą nuo kūrimosi užuomazgų iki žlugimo, remdamasis tam tikrais dėsningumais (nors pabrėžia, kad yra ir pavienių nelinkusių į dėsningumus atvejų).
Mokslininkas taip analizuoja ir socialinę visuomenės hierarchiją, kur, anot jo, ‘Asabiyos (socialinio solidarumo) ryšys su socialine organizacija, karališka valdžia ir lyderyste yra neginčitynas, kadangi, anot Ibn Khalduno, lyderystė egzistuoja tik per pranašumą arba hierarchiją, o pastarasis tik per solidarumo jausmą. Kiekvienoje bendruomenėje siekiant užtikrinti vidaus taiką, reikalingas valdovas, kuris savo valdžia galėtų kontroliuoti kitus asmenis, taip yra todėl, kad, anot Ibn Khalduno, žmogui yra būdinga smurtas ir nesantaika, taigi jis turi būti suvaržytas įstatymų ir autoriteto. Lyderiu negali tapti žmogus, nesusaistytas su savo bendruomene kraujo ryšiais, kaip ir valdžia tarp žmonių, turi kilti iš bendruomenės solidarumo jausmo, kuris yra pranašesnis už atskiro individo solidarumo jausmą. Tik tuomet, kai individas supranta, kad bendruomenės solidarumo jausmas yra stipresnis už jo vieno, jis yra pasirengęs tapti lojaliu bendruomenės lyderiui. Iš kitos pusės, socialinės organizacijos arba, kitaip, valdžios susikūrimas yra naudingas ir individui, kadangi kartu su valdžia jam suteikiama apsauga nuo išorės ir, dažnai, vidaus priešų. Taigi minėtasis saugumo jausmas verčia individą jungtis prie bendruomenės ir paklusti jos taisyklėms.
Svarbus solidarumo pasireiškimo atvejis yra glaudžiai susijęs su aukštesnės, nei lyderio valdžios formavimusi, turima omenyje karaliaus kulto atsiradimu. Nuo lyderio jis skiriasi tuo, kad turi absoliučią, neginčityną galią prieš kitus asmenis. Žmonėms reikalingas valdovas, turintis didžiausią pranašumą ir autoritetą prieš kitus bei gebantis suvaržyti kitų autoritetingų asmenų ir socialinių organizacijų valdžią ar įtaką, jis remdamasis savo galia turi sugebėti priversti kitus paklusti visuomenės taisyklėm ir reikalauja didesnio kiekio žmonių lojalumo (kuris išsivysto dėl grupės solidarumo) vienam asmeniui. Esama atvejų, kuomet karališka valdžia egzistuoja viena kitai paraleliai, nes jų ‘asabiyos yra panašiame lygmenyje, tuomet tarp jų gali vykti karas arba sąjunga. Taip pat dažnas reiškinys vienų genčių ar tautų lojalumas valdančiai dinastijai mokant mokesčius, tai ne tik sąlygojama stipresnių ar siplnesnių ‘asabiyu formavimusi bei jėgų išsiskyrimu, bet ir siekiu išsaugoti savo tradicijas, religiją ar kitas vertybes. Taigi karališkos valdžios atsiradimas, bei socialinės organizacijos, valdančiojo organo susikūrimas yra aukščiausia civilizacijos išsivystimo pakopa, kadangi įtvirtina žmonių teises, užtikrina dalinį jų saugumą, skatina vystytis aukštąją kultūrą ir formuoja pilietiškumo jausmą.
Na o kas gi priveda civilizaciją prie susinaikinimo? Pirminėje stadijoje žmonių gyvenimo būdas yra klajokliškas, tačiau įvairių aplinkybių vedami jie jungiasi į bendruomenes, o šios į kaimus. Ilgainiui, vystantis amatams, prekybai kaimai virsta į miestus, kuriuose formuojasi socialinė hierarchija, keičias žmonių gyvenimo būdas, randasi prabanga ir socialinė nelygybė. Ilgainiui, civilizacija pasiekia aukščiausią klestėjimo tašką, klesti menai, mokslai, vykdoma sėkminga užsienio ir vidaus politika, gyventojų gyvenimo lygis yra aukščiausias, žmonės linkę į prabangų gyvenimo būdą. Dažniausiai šioje pakopoje pasireiškia vis didesni žmonių poreikiai ir mažėjantis darbingumas bei išoriniai pavojai. Dėl valdžios organų turto švaistymo ir vis didėjančio prabangos poreikio padidėja mokesčiai, dažniausiai seka nesėkmės karinėje politikoje, randasi dezintegracija ir, dėl padidėjusios nesantaikos, silpnėja bendruomenės ‘asabiya. Dėl šių priežaščių seka dinastijos smukimas, kuris galiausiai priveda prie žlugimo, nes silpnėjant dinastijos solidarumo jausmui ji tampa lengviau pažeidžiama ir dažnai užkariaujama gretimų, stipresnes ‘asabiyas turinčių dinastijų. Tokiu būdu gimsta nauja civilizacija, besivystanti ta pačia seka, taigi dinastijų kaitos ratas pradeda suktis iš naujo.
Ibn Khaldunas visuomenę ir aplinką matė iš savo mokslinės perspektyvos, rėmėsi stebėjimo metodu ir ieškojo socialinių dėsningumų civilizacijos procesuose, tačiau ne visuomet sugebėdavo perprasti tam tikrus fenomenus ar jų priežastis, kadangi anot jo, civilizacija ir kultūra yra dinamiški dariniai, todėl ne visi jose vykstantys reiškiniai bei procesai yra universalūs. Tačiau XIVa. parašytas veikalas „Muqaddima“ – įvadas į pasaulio istoriją „Kitab al-‘Ibar – savo universaliomis idėjomis, metodologija ir modernumu yra aktualus ir šių dienų mokslinėje erdvėje. Šiuolaikiniai mokslininkai, analizuodami šių dienų problemas dažnai remiasi Ibn Khalduno moderniomis ir universaliomis teorijomis, mat ‘asabiyos apraiškų randama netgi šių dienų kasdienybėje.