Mąstant apie patarlių bei posakių vartojimo tradicijas Lietuvoje tenka pripažinti, kad šios, dažniausiai, sugulusios lietuvių kalbos vadovėliuose, retkarčiais girdimos sugrįžus į kaimą pas močiutę, tačiau kasdienėje kalboje savo vietą randa retai. Štai arabiški posakiai, pasak N. M. Isleem, tikrai nedulka bibliotekose dūlančiose knygose. Anaiptol, patarlės vis dar skamba šiuolaikinių arabų lūpomis!
Arabų kalba turi gają tiek sekuliarios, tiek religinės poezijos tradiciją, menančią dar priešislaminės Arabijos, vadinamos džahilijos - neišmanymo amžiaus, laikus. Pasak N. M. Isleem, arabiški posakiai yra kilę iš didelės pagarbos savo kalbai ir ypač poezijai, kuri skamba arabų lūpomis iki šiol.
O visgi, kas toji patarlė? Egzistuoja daugybė skirtingų paaiškinimų – trumpas posakis, savyje talpinantis pamokymą ar svarbią patirtį, įsimintina epigrama, sakinys, išreiškiantis gerai žinomą universalią tiesą ar pamokymai, perduoti mums protėvių. H. Brosh apibendrina, kad patarlės yra ne kas kita, kaip kelias, kuriuo reikia vadovautis atsidūrus sunkioje situacijoje bei susidūrus su problemomis.
Išmintingi žodžiai ateina iš paprastų žmonių lūpų, sako arabai. Tačiau ar visada lengva tą išmintį suprasti? Manau viena gražiausių kalbos savybių ir yra ta, kad ji slėpininga, metaforiška, kartais jos tenka ieškoti tarp eilučių, o net ir radus suprasti neužtenka pažodinio skaitymo. Galiausiai, kalba yra persunkta kultūrinių prieskonių, kurie paslepia išmintį po klodais ne visada suprantamų įvaizdžių.
Žvelgiant į arabiškas patarles, negali atsižavėti subtiliais skirtumais, suponuotais kultūrinių tradicijų ir net gamtinė aplinkos, kuri išties nepalyginama su Lietuvos ar Vakarų Europos patirtimis. Kol arabų klajokliai kas dieną kovojo su nesvetingomis dykumų sąlygomis, lietuviai bent jau vienu metų laiku galėjo šiek tiek atsipūsti – žiemos darbai – šikinę krapštai. Vis dėlto geriausias būdas nugalėti priešą yra paversti jį draugu, todėl vakariečiams, iš pirmo žvilgsnio, nesvetingą dykumą arabai švelniai vadina prieglobsčiu.
Išties, daugybė pamokančių arabiškų patarlių buvo sukurtos arabų klajoklių, kurie gyveno ir buvo priklausomi nuo atšiauraus dykumos klimato, priversdavusio kovoti už kiekvieną naują dieną. Arabai sako, dykumoje gyvenantis protingas bus tas, kuris keliaus su karavanu, o ne tas, kuris keliaus vienas. Visgi, ne kas kitas, o nesvetinga gamta išugdė pasaulyje liaupsinamą arabų svetingumą, pavydėtiną bendruomeniškumą ir tvirtos šeimos vertybę - jei jis yra sakalas, tai sakalu jis bus tik namų lizde – šis posakis pabrėžia, kad tikroji žmogaus vertė atsiskleis tik savo namuose.
Dėl itin puoselėjamų šeimos tradicijų, daugiametę patirtį sukaupę senoliai nepagailėjo gausybės pamokymų jaunimui, kaip išlaikyti darną namuose - santuoka be pasitikėjimo kaip arbatos puodelis be ąselės; kaip išsirinkti antrąją pusę – tuokdami savo vaiką ieškokite doro senelio ir motinos dėdės, kadangi tikima, kad jaunikis bus atsigimęs į savo senelį, o vaikai vėliau rūpinasi savo motinos giminėmis, taigi sukalbamas dėdė bus tikra palaima! Štai vyrus buvo mokoma: pasidomėk apie motinos reputaciją prieš vedant jos dukterį.
Seniau, santuoka moters gyvenime buvo neatskiriamas orumo, garbės ir statuso visuomenėje garantas, todėl santuoka tapo vienu svarbiausių tikslų jaunos merginos gyvenime. Taigi, gimė ne vienas, gal kiek kontraversiškai skambantis posakis – geriau ištekėti už vyro, kuris pervargs laužydamas šapelius, nei likti senmerge. Tiesa, per ilgai tėvų namuose užsibuvusioms merginoms buvo skiriama mažiau dėmesio ir šios nebuvo taip vertinamos - nepaisant to, kad mūsų būgnas turi skylę. jis tiks mūsų senmergės dukros vestuvėms. Nors vyrams skirtų posakių, liudijančių vedybų svarbą, yra žymiai mažiau, bet štai patarlė teigia - nesvarbu gerą ar blogą, bet žmoną turėti reikia!
Be puoselėjamų šeimos ryšių, dažnas lankymasis pas kaimynus, draugus ir gimines yra kasdienis, bendruomenės ryšius stiprinantis ritualas. Vis dėlto, užsitęsęs ar pernelyg dažnas svečiavimasis šeimininkams gali apkarsti… Kaip maloniai pasakyti svečiui, kad šis per dažnai lankosi tavo namuose? Laikykis atokiau… ir tapsi saldesniu - ši frazė užsisvečiavusiam asmeniui taps mandagiu paaiškinimu, kad lankymosi vizitai turėtų tapti šiek tiek retesni. Ši patarlė taip pat naudojama tarp įsimylėjusiųjų - juk atstumas priverčia pasiilgti ir pažadina norą kuo greičiau pamatyti mylimąjį!
Nors lietuviai taip pat turi senas „susiėjimo užu stalo“ tradicijas kviečiant kaimynus pasivaišinti, pernelyg ilgai užsibuvusiems svečias primenama - ateik belaukiamas – išeik bemylimas. Na, o jei maloniai priėmus svečią, šis užsibūna ilgiau nei derėtų, arabai sako – ankstyvuoju sezonu, sunokusios datulės pirmiausia yra pasiūlomos princams, o vėliau, kai datulių derlius tampa gausus, duodamos tik asilams. Reikia suprasti, kad kiekvienas svečias visada bus sutinkamas maloniai lyg princas, bet jei šis pernelyg naudosis šeimininkų vaišingumu, galiausiai sulauks atitinkamo rūpesčio. Vis dėlto, neišvengus nemalonaus vizito arabai vadovaujasi savo kultūrinėmis vertybėmis - jei panašu, kad nepageidaujamas svetys ketina suvalgyti tavo maistą – jau geriau būk svetingas!
Asketiškas klajokliško gyvenimo būdas išmokė arabus ne tik vertinti žmogaus draugiją, bet ir džiaugtis mažais dalykais - jau geriau sauja sudžiuvusių datulių ir likęs jų turinys, nei valdyti Povo Vartus[1] ir gauti į akį nuo susimąsčiusio kupranugario; bei nebūti godžiam – jei jus išgelbėjo nuo liūto, nebūkite godūs ir nemedžiokite jo, kaip pasakytų lietuviai - nevyki Dievo į medį.
Vyravusi aplinka neabejotinai įtakojo įdomius įvaizdžius, per kuriuos buvo perteikiama vietinių išmintis. Juk arabui, greičiausiai, nešautų į galvą pasakyti šiepiasi kaip sliekas prieš lietų, tačiau kiekvienas Artimųjų Rytų kultūros atstovas supras posakius jei kupranugaris kartą kyštelėjo savo nosį į palapinę, netrukus pamatysite ir likusį jo kūną, arba, geriau pusiau asilas, nei pusiau kupranugaris.
O kur dar mano nepaminėti kalbiniai skirtumai... Egzistuoja įvairūs arabiški žodžiai, kurie neranda savo atitikmens anglų ar lietuvių kalbose. Tai sukelia tikras kūrybines kančias vertėjams – tenka gerai išmanyti ne tik kultūrinį kontekstą, tačiau ir kartais pasukti galvą, kuri iš dešimties žodžio reikšmių geriau tiktų sakiniui. Štai ‘aīn įprastai verčiama kaip akis, dar gali reikšti dalyko esmę, svarbiausią objekto dalį, šaltinį, sergėtoją, lietų kuris tęsiasi 5 – 6 dienas, saulę ar jos spindulius, auksą ir ties tuo sąrašas dar nesibaigia! Pasitaiko atvejų, kai tas pats žodis gali turėti viena kitai prieštaraujančias reikšmes! Pavyzdžiui, ba‘a reiškia parduoti, bet gali būti pavartotas ir pirkimo veiksmui nusakyti; ’aḫfa gali reikšti ir tai, kas paslėpta ir tai, kas atskleista. Dar vienas žodelis, nuo kurio interpretacijos gali išties stipriai pakisti sakinio esmė yra ’abadan, reiškiantis niekada, visada, amžinai ir jokiu būdu.
Išties, retas mūsų galime organiškai panaudoti lietuvišką posakį kasdienėje kalboje, todėl galime tik numanyti, kaip kartais sudėtinga išnarplioti posakį, apraizgytą kultūriškai svetimais epitetais. M. Ray teigia, kad vertimo procesas iš esmės dekoduoja originalo kalbą ir užkoduoja tikslinę kalbą. Tačiau priklausomai kokią vertimo techniką pasirinks vertėjas, išversta patarlė ar posakis gali sukelti ne tik juoko, bet ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, tu laidoji mane – yra frazė, kurią, pripažinkite, netrokštumėte išgirsti, kaip adresuotą jums. Bet jei libanietis jums pasakys, kad jūs jį laidojate – džiaukitės! Libane taip įprasta išreikšti savi didžiausią meilę. Suprask, asmuo nori, kad jis mirtų pirmas ir jam nereikėtų kęsti išsiskyrimo su žmogumi, kuriam sakoma ši frazė.
Apstu arabiškų posakių, kurie be istorijos, slypinčios už susiformavusios patarlės, yra sunkiai perkandami. Pavyzdžiui, patarlė jis grįžo su Hunaino batais. Nors pažodžiui patarlę išversti visai nesudėtinga, bet pasak M.B. Thalji tyrimo, vos 5 proc. atsakymų sugebėjo išgryninti posakio esmę, naudodami skirtingas vertimo technikas. Kad patarlė įgautų ryškesnę prasmę, pažvelkime į ją suformavusį pasakojimą.
Arabiškos vyno poezijos kūrėjas Abu Nuvas aprašęs įvykį, kuomet pas gerbiamą batsiuvį Hunainą iš al-Hiros ant kupranugario atjojo beduinų pirklys, ieškojęs sau poros batų. Beduinui paklausus patikusių batų poros kainos, užvirė ilgos ir karštos derybos. Po keletos valandų vyrai pagaliau priėjo kompromisą ir sutarė dėl batų kainos, bet staiga beduinas rėžė Hunainui, kad šių batų jis nebenorįs ir paliko parduotuvę. Tai įsiuto Hunainas ir surezgęs planą nulėkė beduinui įkandin. Pasirinkęs trumpesnė kelią šis aplenkė beduiną ir jo kelyje ant žemės padėjo vieną, o už keleto metrų ir kitą. Netrukus ant kupranugario atjojo beduinas ir pamatė batą, dėl kurio ką tik derėjosi. Netrukus išvydęs ir antrą sandalą beduinas nesusitvardė ir nulipęs nuo gyvulio nukulniavo paimti antrojo sandalo, ketindamas sugrįžti ir pirmojo. Netoliese besislėpęs Hunainas, sulaukęs tinkamos progos, išlindo iš krūmų, pasikinkė beduino kupranugarį ir nudulkėjo kur akys mato. Štai ir liko beduinas be nieko... tik su Hunaino sandalais.
Nors didžioji dalis vertėjų, pasitelkę perfrazavimo techniką, citatą išvertė teisingai, kaip, kad grįžo be nieko, grįžo tuščiomis, neįsigilinus į patarlės kontekstą joje galima surasti visiškai naujų ir netikėtų spalvų. Galbūt, Hunaino batai kažkam pasirodys esą vertesni nei šimtas kupranugarių!
Dar viena patarlė, įsišaknijusi palestiniečių tradicijoje, sako - dori kaimynai yra svarbesni nei prabangiausi apartamentai. Istorija byloja, kad į naujakurių namus pasibeldė kaimynas ir paprašė druskos. Po keleto dienų kaimynas vėl pasibeldė, tik šį kartą rankose laikydamas didelį dubenį. Kaimynas tarė- “iš jūsų namo sklinda tokie nuostabiai gardūs kvapai, atrodo, jūs gaminate ėriuką, būtent tai, ko mano besilaukianti žmona šiuo metu labai geidžia! Ar galėtumėte pripildyti mano dubenį ėriena ir sriuba?”. Vaišingas naujakurys pasidalino savo maistu su kaimynu, tačiau ėjo dienos, o kaimynas nesiliovė belstis su vis naujais prašymais. Naujakuriui galiausiai trūko kantrybė ir šis išsikraustė. Rinkdamasis naujus namus, žmogus savo agentui pasakė - “pirmiausia aš noriu susipažinti su kaimynais, o ne apžiūrėti namus!”.
O ar žinote, kaip senosios Arabijos gyventojas sprendė savo atminties problemas? Kuomet prasidėdavo pasninkas, miestelėnas, besiskundžiantis atmintimi, bet nieku gyvu nenorįs pražiopsoti pasninko pabaigos šventės, į savo kišenę įsiberdavo tiek avinžirnių, kiek dienų trukdavo pasninkas. Dienai praslinkus, avinžirnis būdavo išimamas iš kišenės ir numetamas pakelėn.
Miestelėno žmona, nežinodama tokios vyro gudrybės bandant ištaisyti savo
užmaršumą pamaniusi, kad jos vyras labai mėgsta avinžirnius, todėl pripildė vyro apdaro kišenę avinžirniais iki kraštų. Po šio įvykio užmaršuolio draugas paklausė, kiek dienų liko iki pasninko galo. Įkišęs ranką į kišenę miestelėnas taip nustebo, kad net nepajėgė suskaičiuoti kiek avinžirnių ten likę, todėl atsakė – mano drauge, pasak šių avinžirnių, šventės dar nematyti.
Nepaisant skiriančių jūrų ar dykumų, visuose kraštuose moterys stengiasi viena kitą pralenkti ne tik išmintimi, bet ir grožiu. Matyt, ne visada moterų grožio ritualus suprantantys asmenys sukūrė posakį – jis atėjo užtepti kohl ant akies ir ją apakino. Kohl yra Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir Šiaurės Afrikoje paplitę milteliai, kurie išgaunami deginant alyvuogių aliejų ir skirti paryškinti akis.
Kai asmuo bando pataisyti tai, ką sugadino, jis elgiasi lyg moterys, kurios tempdamosis kohl bando paslėpti savo trūkumus, o patepus kohl per arti akies obuolio galima netgi apakti! Šis posakis dažnai naudojamas situacijose, kai kas nors kalba klaidingai arba kai asmuo bandydamas ištaisyti situaciją ją tik dar labiau pablogina.
Lietuvių liaudyje buvo sakoma: viena ranka - prilenka, viena išmintis - menka. Ir išties, atsidūrę plačioje aikštėje kažkur Maroko viduryje liepos mėnesį persvarstytumėte lietuviško posakio šiluma kaulų nelaužo prasmę. Visgi egzistuoja pamokymai ir pastebėjimai, kurie randa savo atitikmenis įvairiose kultūrose, tik yra įvilkti į kitą kalbinį rūbą. Lietuviai linkę sakyti – dūmai be ugnies nerūksta, o arabai šį posakį dar papildė – nėra dūmų be ugnies, o žmonės linkę įpūsti naujas; skėrys mano rankoje yra vertas dešimt skraidančių; geriau prekiauti dvokiančiu, bet pelningu mėšlu, nei kvepiančiais bet nuostolingais kvepalais. Negalime pamiršti ir universalios, jokių kultūriniu ar paprotinių ribų nepaisančios motinos meilės vaikui: beždžionė savo motinos akyse yra gazelė; vabalas, pamatęs savo vaiką ant sienos sušuko – žiūrėkit, perlas ant gijos!
Patarlės išties puikus būdas pažvelgti ne tik į savo, bet ir į kitos kultūros vertybes, papročius, tradicijas. Tačiau nepaisant kiekvienos kultūros unikalumo galėjote įsitikinti, kad atrasti bendrų filosofijos gijų nėra taip sunku! Išminties trūkumas yra giliausia skurdo forma, sako arabai, todėl niekada nesustokite domėtis ir pažinti!
Tą galite puikiai įgyvendinti gruodžio 17 - 18 d. apsilankydami VŠĮ Arabų kultūros forumo organizuojamuose renginiuose, skirtuose tarptautinei arabų kalbos dienai paminėti!
[1] Povo vartai – didingi Miesto Rūmų vartai Džaipure, Indijoje, išpuošti povo motyvais. Indijoje povas simbolizuoja galią ir karališką statusą.