Arabų kultūra mums, gyvenantiems Lietuvoje, tebėra tolima ir egzotiška, kadangi istoriškai tiesioginių tarpusavio ryšių neturėjome. Arabams išgyvenant savo kultūros aukso amžių 8-12 amžiuje, mes dar nebuvome sukūrę savo valstybės, o netiesioginiai kultūriniai kontaktai atsirado tik 15 amžiuje turint bendrą sieną su Osmanų imperija. Nors pastaroji buvo turkų valstybė, dėl religinių, kultūrinių ir prekybinių ryšių su arabais į osmanų kasdienybę įvairiose srityse giliai įsismelkė įvairūs arabų kultūros atributai, o kalba yra viena sričių, kur tai jaučiama itin aiškiai ir patiriama nuolat. Tai natūralu, kadangi turkus su arabais iki pat Naujųjų laikų siejo tas pats valstybingumo ir kultūros pagrindas. Tačiau ir su kaimynais, kurie puoselėja kitą kultūrą ir atstovauja kitą civilizaciją, neišvengiamai užsimezga daugybė ryšių, peraugančių į bendrus dalykus. Viena vertus, tai yra natūralus procesas, kadangi Viduramžiais dėl nuolatinių karų valstybės niekuomet nebuvo homogeniškos ir jose gyveno daugybė įvairiomis kalbomis kalbančių bei skirtingas religijas išpažįstančiųjų. Kuo arčiau gyvenama vienas šalia kito ir kuo daugiau kontaktuojama, tuo daugiau dalijamasi ir tokiu būdu panašėjama bei suartėjama. Analogiškai vyksta ir su kalbomis: pradedama naudoti daug bendrų žodžių, perimant juos vieniems iš kitų. Tai galima matyti pažvelgus į šiandieninių kalbų žodžių etimologiją. Pavyzdžiui, ispanų kalboje net 10 procentų visų žodžių yra arabiškos kilmės. Portugalų kalba, turėjusi mažiau kontaktų su arabais, 9-14 a. perėmė apie 800 žodžių. Tuo tarpu rusų kalboje, kuri jau neturėjo tiesioginio kontakto su arabais, ir daugelį žodžių perėmė per Vakarus ar iš tiurkų, yra apie 450 arabiškos kilmės žodžių, o ukrainiečių kalboje, kurios protėviai gyveno nuolatiniame kontakte su turkais ir totoriais, yra per 4000 tiurkizmų, neabejotinai kurių dalis yra turkų perimti žodžiai iš arabų kalbos. Tačiau kadangi pietinėse LDK žemėse telkėsi slavai, lietuviai neturėjo tiesioginių kultūrinių kontaktų su turkais ir totoriais, o tiesioginio kontakto su arabais būti negalėjo, lietuvių kalbą pasiekė, palyginti, nedaug arabiškos kilmės žodžių. Nors yra žodžių, mus pasiekusių per slavus, tačiau didžioji dalis arabizmų lietuvių kalbą pasiekė iš Vakarų kalbų. Čia iškyla legendinės Andalūzijos vardas, kur arabai išgyveno savo aukso amžių 8-11a. ir kūrė daug, o tai juntama ir šiandienos Europoje. Europą pasiekė daugybė arabų kultūros atributų ir jų atgabentų reiškinių ar materialių gėrybių, savo laiku neturėjusių atitikmenų Europoje, kurios paskui save atsinešė ir arabiškus žodžius. Tačiau Andalūzija garsėjo ir savo itin aukštais moksliniais pasiekimais, kurių vienas buvo Toledo vertėjų mokykla, išėjusi už politinės Andalūzijos ribų ir rodanti itin aukštą kultūros lygį, pripažintą net rekonkistos vykdytojų. Nors Toledas dar 1085m. buvo atkovotas iš maurų ir tapo Toledo Kastilijos karalystės sostine, jame išliko multietninė aplinka ir 12-13a. Kastilijoje, kurioje gyveno daugybė mozarabų – arabiškai kalbančių krikščionių, buvo suformuota Toledo vertėjų mokykla. Kadangi buvo pastebėta, kad į arabai ne tik daug kuria, tačiau į arabų kalbą išversta ir daugybė klasikinių graikiškų darbų, norėta tai išversti ir į kastiliečių kalbą, o šiam procesui stimulą davė Toledo arkivyskupas Reimondas. Čia vertė mozarabai, sefardai žydai, musulmonišku mokyklų medresų mokytojai ir buvo išversta itin daug darbų iš arabų kalbos, kurių tarpe yra Aristotelio, Ptolemėjo, Euklido, Avicenos, Al Farabio, Archimedo darbai. Kastilijos karaliaus Alfonso X-ojo laikais 13a. pradėta versti nebe į lotynų, o į kastiliečių kalbą, tapusios moderniosios ispanų kalbos pagrindu. Verčiant svarbiausius mokslo, filosofijos, literatūros darbus į kastiliečių kalbą, į pastarąją buvo perkelta ir daugybė arabiškų žodžių, vėliau išsisklaidžiųsių po Europos kalbas. Šiandien neretai nesusimąstoma ne tik apie tai, kad tariami yra arabiški žodžiai, tačiau ir tai, kokie jie kultūrinį ir istorinį bagažą neša su savimi.
Būdingiausias arabiškos kilmės žodžių bruožas yra žodžio pradžioje esanti „a“ raidė dėl arabų kalboje esančio artikelio „al-“. Vis tik jis ne visuomet išlaiko tartį „al“ ir tam tikrais atvejais susilieja su po jo einančia pirmąja žodžio raide į vieną garsą, kurį prailgina. Likusius žodžius galima skirti į tris grupes: žodžius, kuriuose tiesiogiai justi arabiška kilmė ir jie menkai pakito; žodžius, kurie laikui bėgant transformavosi ir jų skambesys lietuvių kalboje nėra artimas jo arabiškajam originalui, o jų kilmė paaiškinama remiantis istoriniais dokumentais ir žodžius, kurie arabų buvo perimti iš kitų kalbų kaip skoliniai ir kuriuos arabai savo civilizacijos klestėjimo metu atgabeno į Europą, todėl nurodant kiekvieną žodį pateikiama jo kilmė.
Norint surasti arabiškos kilmės žodžius lietuvių kalboje, užtenka pirminės paieškos pernelyg nesigilinant į istorinius ir etimologinius tekstus, kadangi yra žodžių, kurie yra arabiškos kilmės ir žymi specifinius arabiškus dalykus, neturinčius atitikmenų kitose kalbose. Pavyzdžiui, tokie yra yra islamas, Alachas, muedzinas, minaretas, viziris, kalifas, džinas, emyras. Šalia jų, būtina paminėti ir arabų gyvenamas ar kadaise gyventas vietų, kurioms pavadinimus davė arabai, o dėl to, kad nebuvo ryšių, jiems nebuvo suteikti lietuviški atitikmenys. Tokie yra Gibraltaras („Tariko kalnas“), Sachara (tiesiog „dykuma“), Alžyras („salos“), tokiam galima priskirti ir pasaulyje plačiai vartojamą bei Lietuvoje puikiai žinomą žodį safaris („kelionė sausuma“).
Arabai paliko pėdsakų ir nakties danguje. Kadangi Viduramžiais ši civilizacija garsėjo savo moksliniais pasiekimais, o kalendorius buvo būtinas atributas tiek kasdieniam, tiek religiniam gyvenimui, arabai itin domėjosi astronomija ir ją išvystė, todėl apie 200 žvaigždžių turi arabiškus pavadinimus. Žymiausios jų – Vega, šeštoji pagal ryškumą žvaigždė, pavadinta „krentančiu ereliu
(an-Nisr ul-Wāqiʿ), bei aštuntoji pagal ryškumą Rigelis, reiškianti „kairę Jauzos koją“ (Rijl Jauzah al Yusrā). Tačiau šalia astronomijos klestėjo ir daugiau mokslo šakų, o, remiantis pasiekimais jame, buvo vystomos ir antrinės, su mokslu susijusios sritys, tokios kaip karyba, įvairių produktų apdirbimas ar materialios kultūros elementų kūrimas – viskas, kam reikalingos žinios. Žemiau pateikiami žodžiai, kurie buvo perimti į Europos kalbas arabų klestėjimo laikotarpiu, o vėliau pasiekė ir lietuvių kalbą.
Alchemija, chemija (al-kīmiyā). Pats žodis yra arabų perimtas iš graikų kalbos, o į Viduramžių Europą atkeliavo kartu su žiniomis, europiečių perimtomis iš arabų, tačiau alchemija Europoje skyrėsi nuo arabiškosios iš esmė: arabams tai buvo mokslas apie daiktų sudėtį ir iš to kylantis siekis atrasti gyvenimą ilginantį eliksyrą, o europiečiai norėjo sužinoti aukso gamybos būdą iš bet kokių kitų medžiagų. Žodis į lotynų kalbą buvo įvestas 1140m., o chemija, tuo tarpu, tapo visiškai nemistinio mokslo pavadinimu.
Admirolas (amīr ar-raḥl). Verčiant pažodžiui būtų „vadovaujantis jūrose“. Pradėtas naudoti arabiškoje Sicilijoje 9a., o į Europą atėjo normanams užkariavus ją per prancūzų ir genujiečių kalbas kaip „amyrel“. „D“ raidė atsirado vėliau ir lietuvių kalbą pasiekė jau dabartine savo forma.
Аlgebra (al-ğabr). Šis žodis 9a. į šiandieninę Ispaniją atkeliavo kaip sutrumpintas vadovėlio„Knyga apie skaičiavimo veiksmų atkūrimo ir priešinimo būdų pagrindus“ pavadinimas. Jį parašė 8-9 a. arabų matematikas Iš Bagdado Muḥammad ibn Mūsā al-Ḫwarizmī, iš kurio pavardės kilo ir kitas matematikoje vartojamas žodis algoritmas.
Almanachas (al-minḥa). Šio žodžio pirminė reikšmė buvo kalendorius arba metraštis, arabiškuose šaltiniuose aptinkamas 13a. Andalūzijoje, o Europoje atsirandantis kaip angliškasis „almanac“ (1321m.), itališkasis „almanacco“ (1345m.), Prancūzijoje „almanach“ panašiu laiku. Dabartin žodžio reikšmė, žyminti įvairių autorių kūrinių rinkinį, Europoje nusistovėjo tik 18a.
Amalgama (ʿamal al-ğimaʿ). Pažodžiui išvertus reiškia „kūnų susiliejimą“, o Prancūzijoje tapo žinomas 13a. kaip metalo lydinys su gibsidabriu.
Azimutas (as-sumūt). Pažodžiui verčiant būtų „kelias, kryptis“. Pirminiame vartojime taip vadinama buvo arabiška navigacijos instrumento astroliabijos versija ir tik 1390 m. įgijo dabartinę reikšmę. Greta šio žodžio būtina paminėti ir zenitą, kuris atsirado dėl neteisingo arabiško išsireiškimo „samt ar-ra‘s“ vertimo, turinčio „galvos kryptis“ reikšmę, į Europą patekusio 14 amžiuje, kuris buvo sutrumpintas iki „samt“ (kryptis) ir klaidingai perrašytas kaip „senit/zenit“ 17 a. Prancūzijoje.
Eliksyras (al-‘iksīr). Tai buvo išminties akmuo, stebuklingas gydomasis gėrimas, vartotas su eteriniais aliejais ar gydomųjų žolelių ekstraktu, naudotas alchemijoje, tikintis atrasti tokį, kuris prailgintų žmogaus gyvenimą. Europoje tokius eliksyrus vaistinėse pardavinėjo iki 19a. pradžios.
Kalibras (qālib). Originali reikšmė – liejimo forma. Į Europos kalbas atėjo kaip „kulkos ar patrankos sviedinio diametras“, nors arabai jį suprato kaip „formą lieti kažkam, kas metama“.
Kamera (al-qamarah). Pažodinė reikšmė „užtamsinta patalpa“. Tokioje patalpoje 10-11a. arabų mokslininkas Ibn Al-Haitham stebėjo siaurą šviesos srautą, pereinantį per stiklą, ir jo atsispindėjimą. Tai buvo kameros prototipas.
Kupolas (qubba ). „Apvalus statinys, kupolas“. Iš šio žodžio atrandama ir transormavusi forma „alkova“, vartojama kaip nišos pavidalo kambarėlis. Į lietuvių atėjo iš lenkų kalbos, kurie jį perėmė iš prancūzų.
Soda (suwwad). Pirminė reikšmė „galvos skausmas (sudāʾ)“, kadangi iš augalų, turinčių natrio karbonato, buvo gaminamo vaistai galvos skausmui gydyti. Į Europą pateko ankstyvaisiais Viduramžiais.
Šifras (ṣifr). Veikiausiai perimtas iš Indijos, arabų kalboje šis žodis turi reikšmę „nulis“ ar „tuštuma“. Nors kilmė ta pati, slavų kalbose šis žodis turi „skaičių“ reikšmę, o kai anglų kalboje esantis „nulio“ pavadinimas „zero“ taip pat kildinamas iš šios šaknies. Lietuvių kalboje įgavo koduotės reikšmę.
Kadangi arabai ankstyvaisiais Viduramžiais buvo užkariavę visą Viduržemio jūros pakrantę, išskyrus Balkanų pusiasalį, jie turėjo itin patogią aplinką vykdyti prekybą. Kadangi kalifatas apėmė teritorijas nuo Andalūzijos iki Indijos, įvairūs produktai laisvai pasiekdavo ir šiandieninę Ispaniją ar Pietų Italiją, kur ir tapo žinomi europiečiams. Maistas ir jo produktai visais laikais buvo viena pagrindinių ir paklausiausių prekių, kuria buvo prekiaujama ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkose. Europiečius su žemiau nurodytais produktais ar vaisiais supažindino būtent arabai.
Abrikosas (al-barqūq). Šis žodis buvo perimtas iš lotynų kalbos „praecoccium“, o abrikosu – žodžiu su priešdėliu „a“ tapo 14 amžiuje, kai iš arabų kalbos perėjo į portugalų.
Artišokas (al-ḫaršūf). Ispanų kalboje aptinkamas 1423 m.
Baklažanas (bādinğān). Į Andalūziją pateko per arabus, kurie šią daržovę atrado Persijoje. Savo ruožtu tiek daržovė, tiek jos pavadinimas kilę iš Indijos.
Chalva (ḥalwā). Į Europą šis saldumynas, kurio arabiška versija ir reiškia „saldumynas“, pateko per turkus, kurie jį perėmė iš arabų, o žodis europiečių kalbas pasiekė per jidiš. Šio saldumyno būtinos sudedamosios dalys yra – miltai, cukrus, sviestas, riešutai ir medus.
Cukrus (sukkar). Į arabų kalbą pateko iš persų ir reiškė ta patį – cukrų. Persai žodį perėmė iš indų.
Karvojus (karawiyā) Šis žodis daugiau sutinkamas rusų kalboje, tačiau vartojamas ir tarmėse, mažiau tik Žemaitijoje. Svečių apeiginė duona, „svočios pyragas“.
Kava (qahwa). Senovės Arabijoje šis žodis reiškė „vynas“. Itališkuoju „caffè“ tapo atėjęs iš turkų kalbos kaip „kahveh“ 16a pradžioje. Dėl žodžio kilmės ginčijamasi ir nėra bendros nuomonės bei pateikiamos bent keturios versijos. Būtina paminėti, kad Mocha buvo prekybos centras Jemene, kuriame buvo pardavinėjama kava.
Marcipanas (mautabān). Viena iš teorijų pateikia reikšmę kaip „karalius, kuris sėdi ramiai“, nuo wataba – „sėdėti ramiai“. Kryžiaus žygių metu arabai taip ironiškai vadino venecijietišką monetą, ant kurios buvo pavaizduotas ant sosto sedintis Kristus, siekiant išjuokti sėdintį soste karalių, tačiau nepadedantį įveikti priešų. Šios monetos buvo saugomos dėžutėse, o kai šie pinigai išėjo iš apyvartos, dežutėse buvo saugomi įvairūs brangūs daiktai, kokiu buvo ir marcipanas. Na o pats produktas, manoma, į Vengriją ir Italiją atkeliavo 16a. per turkus.
Sezamas (simsim) Žodžio šaknis siejama su žodžiais „aliejus, skysti riebalai“.
Sirupas, šerbetas (šarāb). Abiejų žodžių kilmė ta pati – nuo žodžio, kuris reiškia „gėrimas, vynas“. Viduramžių arabų gydytojai gamindavo vaistus, kurių sudėtyje buvo sirupas iš cukraus.
Sriuba (šurba). Lietuvių kalbą pasiekė iš lenkiško „siorbanie“, kurį, savo ruožtu, lenkai perėmė iš vokiečių kalbos „schlürfen“.
Špinatas (isfināğ). Augalo kilmė Persijoje, o europiečius pasiekė per Andalūziją.
Tamarindas (tamr hindyy). Pažodžiui verčiant „Indijos datulė“.
Arabams viešpataujant Viduržemio jūros regione, atsivėrė palankios sąlygos prekybai ir arabai tai išnaudojo. Andalūziją pasiekė daugybė įvairių su prekyba susijusių artefaktų ar reiškinių, kurių dalis pasiekė ir lietuvių kalbą.
Alkoholis (al-kuḥūl). Pirminė reikšmė buvo „smulkūs stibio milteliai“, naudojami kosmetinėms reikmėms dar senovės Egipte – jais buvo ryškinami akių vokai. Tokia reikšme lotynų kalbą pasiekė 13a., vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti visa, kas itin smulkiai sutrinta į miltelius, kol galiausiai Viduramžių Ispanijoje arabų alchemikai šiuo žodžiu ėmė vadinti distiliuotą etilo alkoholį.
Amber (`anbar). Nors lietuvių kalboje ir nėra vartojamas žodis, tačiau jis yra puikiai žinomas. Viduramžiais arabų kalboje tai buvo vaškinė medžiaga, randama kašalotų skrandyje ir naudojama parfumerijai, o gintaras pradėtas vadinti ja 13a. Italijoje.
Arsenalas (dār aṣ-ṣināʿa). Pažodžiui verčiant būtų „gamykla“. Į Europą iš arabų atėjo per venecijiečius, o Anglijoje 16a. naudota reikšmė kaip „uosto dokas“ – vieta remontuoti kariniams laivams. Taip kilo „vietos, kur saugomi ginklai ir karinė amunicija“, reikšmė.
Čekis (žiūrėti šachmatus). Kilo nuo šachmatų „ėjimo“ perkeliant reikšmės akcentą į „priešišką ėjimą“. Nuo jos įgavo žymės reikšmę, kuri „patikrina ar nėra apvagimo ar praradimo“. Tokiu būdu atsirado banko čekio prasmė – „saugoti nuo apgavimo“.
Džemperis (ğubbah). Nors prancūziškojo „jupe“ „apsirengti“ reikšmė tikrai yra kilusi iš arabiškojo žodžio, jo ryšys su anglų kalboje esančiu „jemper“ nėra iki galo įrodytas.
Karatas (qīrāt). Manoma, perimtas iš graikiško žodžio „keration“, reiškiantį ceratonijos sėklą – kadangi jos visos vienodos, jos buvo naudojamos sveriant itin mažus ir brangius svorius. Vienas karatas lygus 1/24 auksinio dinaro, kas atitikdavo 4 grūdus, o tai yra 0,2 gramo.
Lakas (lakk). Arabų kalbos atveju – kvapni smala, gaminama iš Alžyro Atlaso priekalnėse augančio tetrakliso medžio žievės, naudojama padengti paviršiui, kad šis įgytų blizgesį, o pats žodis kilo iš Indijos kaip „lākśā“.
Magazinas (maḫzan). Vertimas pažodžiui iš arabų kalbos būtų „vieta, kur sandeliuojamos prekės“. Nors šis žodis nėra itin paplitęs lietuvių kalboje ir geriau suprantamas kaip slavizmas, tačiau Lietuvoje jis nėra svetimas. Tai yra „vieta, kur prekiaujama“. Ankstyviausias paminėjimas užfiksuotas 1228 m.
Makrama (miqrām). Pynimas mazgais.
Mohera (al-moḫayyar). Drabužis, gaminamas iš angorinio ožkos kailio, nors žodžio „khayar“ reikšmė yra „rinktinis“. Į italų kalbą pateko 16a. kaip „mokhair“, reiškiantis jau „medžiaga iš atžaraus kailio“.
Tablo (tabl). Pirminė reikšmė – „mušamasis muzikinis instrumentas“ arba tiesiog „būgnas“, o vėliau, tik neaišku kada, imta naudoti kaip lentelė užrašams.
Tara (ṭarḥ). „Kažkas, kas tuščia, ką galima užpildyti“. Pirmą kartą paminėtas Paryžiuje 1311 m., kuomet įstatymu leista pervežti krovinius dėžėse. Pirminė reikšmė Europoje buvo svoris – tara buvo tai, kas likdavo iš bendro prekės svorio atėmus pakuotės svorį.
Tarifas (taʿrīfa). „Informacija, mokestis“. Viduramžiais Viduržemio jūros regione tarifas buvo patvirtintas prekių sąrašas, kas buvo gabenama laivuose ir lentelė, kur surašytos parduodamos prekės ir jų kainos.
Kadangi kalifatas apėmė didžiules teritorijas į pietus nuo Sacharos ir į Rytus nuo Persijos, per arabus pateko ir Europai nebūdingi dalykai, tačiau arabų kasdienybėje aptinkami pakankamai dažnai ar tiesiog tai, kas jiems pažįstama, bet nematyta europiečiams.
Albatrosas (al-ġaṭṭas). Tiesioginė reikšmė „naras“. Ispanų kalboje atsirado 1386 m. kaip „alcatraz“, o 17a. žodyje atsirado „b“ raidė.
Amuletas (hammāla). „Mažas, nešiojamas daiktas, saugantis nuo blogio arba nešantis sėkmę”. Arabai nešiodavo amuletus su užrašytomis Korano eilėmis arba burtažodžiais.
Chalatas (hil’at). Arabų kalboje tai tiesiog „rūbas“. Artimuosiuose Rytuose ir Vidurio Azijoje naudotas kaip viršutinis rūbas, į lietuvių kalbą atėjęs iš rusų, kurie šį, savo ruožtu, perėmė iš tiurkų.
Gazelė (ġazal). Į prancūzų kalbą 12 a. atėjo iš Šiaurės Afrikos arabiškojo tarimo ghazaalah.
Gitara (qītāra). Nors manoma, kad patys arabai perėmė šį instrumentą iš graikų kitaros, tačiau į Europą šis žodis šiuolaikine forma atėjo iš ispanų kalbos, kurie, savo ruožtu, 13a. perėmė jį iš arabų.
Hašišas (haššašiš). Pažodžiui – „sausa žolė“.
Jazminas (yās(a)mīn). Pirmą karta lotyniškame tekste paminėtas 13a., o Europoje išaugintas tik 16a.
Manoma, kad šiuo vardu buvo vadinama kokia nors žymi moteris, kurios vardas perteiktas ir gėlei. Gėlė į Europą pateko iš Osmanų imperijos, kuri į Vieną buvo atvežta 1562m.
Kabelis (ḥabl). Konstrukcija iš kelių izoliuotų laidų, skirtų perduoti elektros energijai ar ryšio priemonėms. Arabų kalboje tai buvo „virvė”, o vokiečių kalboje žodis žinomas jau 14 a.
Masažas (mass). „Prisiliesti, švelniai spausti“, nors yra ir teorija, kad kilo iš graikų kalbos žodžio „masso“ – „spausti rankomis“. Į Europą per prancūzus pateko tik 1779 m. kai dėl ligų buvo liepta praustis bent kartą per mėnesį.
Maskaradas (masḫara). „Kaukių pokylis, dangstymasis“. Į italų ir prancūzų kalbas pateko 13 amžiuje iš arabiškos reikšmės „kaukė“.
Matrasas (maṭrah). Pažodinis vertimas būtų kaip „kažkas, kas numesta ant grindų, ant ko galima būtų miegoti, pvz., pagalvė, kilimas“, kadangi žodžio šaknis yra „tarah“ – mesti. 13a. Europoje pradėta naudoti kaip minkštas, medžiaginis užtiesalas, ant kurio galima gulėti. Į lietuvių kalbą pateko iš vokiečių kalbos.
Raketė (rāḥa(t)). „Ranka, plaštaka“. Iš arabų dar iki Kryžiaus žygių perimtas žaidimas, į Europą patekęs per prancūzus ir italus.
Sofa (ṣuffa). Pirminė žodžio reikšmė buvo „medinis suoliukas ant kurio padėtos pagalvės“, o į Europą pateko per turkus 16a.
Sundukas (sunduk). Į arabų kalbą iš graikiškojo „syndeion“ pateko per turkus ir turi pastovia reikšmę – „dėžutė“.
Šachmatai. (aš-šah mat). „Karalius miręs“ – persiško karaliaus šacho ir arabiškojo žodžio „miręs“ junginys.
Tachta (taht). „Žema lova“. Į Europą 16a. pateko per turkus.
Talismanas (ṭilasm). Nors žodžio kilmė graikiška „telesma“, reiškianti religinio ritualo atlikimą, dabartinę prasmę šiam žodžiui suteikė arabai – talismanas tapo mistiniu, magišku daiktu, saugančiu nuo blogo. Žodžio pabaigoje esanti –an yra dviskaitą nurodanti galūnė, kadangi talismanai, priešingai nei amuletai, turėjo dvi venodas puses.
Žirafa (zarāfa). Italų kalbą pasiekė 13a.
Literatūra:
Osman, Nabil: Kleines Lexikon deutscher Wörter arabischen Herkunft. München 1982.