„TŪKSTANČIO IR VIENOS NAKTIES“ FENOMENAS

Pagal Inos Kiseliovos-El Marassy paskaitą parengė ir papildė Aidas Pranckevičius

Visi žinome „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas. Arabiškai šis kūrinys žinomas kaip „(Kitab) Alf laila wa-laila“. Tai apie X–XIV a. sudarytas Azijos ir šiaurės Afrikos liaudies pasakų rinkinys, kurio seniausios ištakos glūdi senovės Indijoje, Persijoje ir Mesopotamijoje. Pasakos ir jas jungianti istorija apie Šahrazados sumanumą baigti pasakojimą įdomiausioje vietoje per amžius buvo įkvėpimas  autoriams iš viso pasaulio – nuo Voltero, Viktoro Hugo, iki „Sesame Street“ ir Šinobu Ohtakos paaugliams skirtos mangos „Magi“.

Komikse pusė veikėjų pavadinti pagal pasakų personažus, o skyriai vadinami naktimis. Nuotraukos autorius Aidas Pranckevičius

Įdomu, kad gerokai ankstesnės kilmės vadinamosios arabų liaudies pasakos pirmiausia paveikė Europos romantikus, o ne arabų rašytojus. Arabų šalyse vyrauja nuostata, jog „Naktys“ tėra primityvios vaikams skirtos pasakaitės, o jų įtaka arabų literatūroje pradeda reikštis tik su moderniojo arabiškojo romano užgimimu XX a. Tuo tarpu europinė „Naktų“ evoliucija intrigomis nenusileidžia pačių pasakų turiniui. Joje persipina Europos imperinės ekspansijos apraiškos, tekstų padirbinėjimo praktikos, nebūtinai realybę atitinkančios keliautojų aplink pasaulį interpretacijos ir moralinės nuostatos apie „savą“ bei „egzotišką“. Šiame kontekste didžiausias dėmesys krypsta į vertėją ir verčia susimąstyti apie jo darbų įtaką pasaulio literatūros ir „kitų“ kultūrų sampratos konstravime.

Trys pagrindiniai šio straipsnio veikėjai – Antuanas Galanas, Edvardas Viljamas Leinas ir Seras Ričardas Burtonas – vertėjai, „Naktis“ išgarsinę Vakarų pasaulyje. Nepaisant to, kad jie nebuvo vieninteliai, ėmęsi versti šį rinkinį, jų vertimai verti atskiros poleminės diskusijos. Kaip teigė Argentinos rašytojas Chorchė Luisas Borchesas: „Leinas vertė prieš Galaną, Burtonas prieš Leiną; kad suprastume Burtoną, turime suprasti šią priešišką dinastiją“.

„Tūkstančio ir vienos nakties“ (iš)radimas

Šiandien žinomos trys pagrindinės arabų rankraštinės „Naktų“ versijos: Sirijos (dar vadinamas Galano rankraščiu), Bulako (ar. Būlāq; dar vadinamas Kairo rankraščiu) ir Kalkutos. Sirijos rankraštis – seniausias, bet tuo pačiu ir trumpiausias – jį sudaro tik 35 pasakos, apimančios 282 naktis.

Tikrasis vakarietiškas „Tūkstančio ir vienos nakties“ užgimimas prasideda su prancūzu Antuanu Galanu (Antoine Galland, m. 1715) – mokslininku, orientalistu, lingvistu ir diplomatu. A. Galanas beveik 20 metų praleido keliaudamas po Siriją ir Levantą dirbdamas ambasadose ir atstovybėse bei rinkdamas senienas ir rankraščius karališkosioms kolekcijoms. Taip į jo rankas papuolė Sirijos rankraštis, šiandien saugomas Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje. A. Galanas jį išvertė ir 1704 m. pradėjo leisti tomais prancūzišku pavadinimu Les mille et une nuits („Tūkstantis ir viena naktis“). Leidinys kaipmat tapo sensacija, nuvilnijusia po visą Europą. Dar tame pačiame amžiuje ciklas buvo išverstas į anglų, vokiečių, italų, graikų, jidiš, rusų kalbas, o vėliau – paradoksaliai – atgal į arabų ir net hindi. Verta paminėti, kad ir šiuolaikiniai „Naktų“ vertimai neretai remiasi būtent šiuo tekstu.

           Antuanas Galanas. Atvirųjų šaltinių iliustracija

Žodis „vertimas“ čia gana klastingas ir klaidinantis, nes A. Galano „Naktys“ didžiąja dalimi yra jo paties kūrinys. Pirmuosius septynis tomus jis sudarė iš Sirijos rankraščio ir visiškai su „Naktimis“ nesusijusio jūreivio Sindbado istorijų ciklo, kurį jis buvo išvertęs ir išleidęs gerokai anksčiau. Prancūzijoje „Naktys“ susilaukė tokio susidomėjimo, kad leidėjas nebaigtą aštuntą tomą savo ruožtu papildė dviem turkiškomis istorijomis. Po šio triuko įpykęs A. Galanas pakeitė leidėją, bet tradiciją pildyti tomus originaluose neegzistuojančiomis pasakomis tęsė. Juk naktų – tūkstantis ir viena, o pasakų – gerokai mažiau! Tiek skaitytojai, tiek A. Galanas šį skaičių suvokė tiesiogine prasme, nors „tūkstantis“ arabų kalboje išraiškingai vartojamas kaip „begalybė, neapibrėžtumas ar tiesiog labai didelis skaičius“.

Dalies A. Galano įterptų istorijų šaltinių nežinome iki šiol. Mokslininkų atlikti tyrimai byloja, kad bent 14-ka jų jam žodžiu papasakojo jaunas siras Hana Diabas (Hannā Diyāb), 1709 m. viešėjęs pas A. Galano draugą. Tarp jų ir šiandien plačiai žinomos istorijos – „Aladinas ir stebuklingoji lempa“, „Ali-Baba ir keturiasdešimt plėšikų“. A. Galanas visus H. Diabo pasakojimus laikė autentiškomis arabų liaudies pasakomis, nors šiuolaikiniai tyrėjai dėl to giliai abejoja. „Skraidantis arklys“ ir „Sesės pavydnikės“ labai primena prancūziškus ir itališkus siužetus, nors kilmės eiliškumas nėra tiksliai žinomas. Nebūtų keista – H. Diabas buvo kilęs iš Alepo, kuris tuo metu palaikė itin aktyvius ekonominius ir religinius ryšius su pietų ir vakarų Europa. H. Diabas taip pat buvo poliglotas, mokėjęs arabų, turkų, prancūzų, galimai aramėjų ir kitas kalbas.

A. Galano vertimas nuo originalo skiriasi ne tik naujomis pasakomis. Jis pasižymi dideliu dėmesiu teksto parduodamumui. Kalbos prasme šis vertimas yra adaptuotas to meto Prancūzijos išsilavinusiųjų ir viduriniosios klasės skoniams: poetiniai intarpai paversti proza, „nepatogios“ detalės sušvelnintos, siužetai pakoreguoti, kad skambėtų europietiškiau, pasakose randasi žymiai daugiau burtų, atliepiančių tuo metu populiarias istorijas apie fėjas.

Galutinis A. Galano „Naktų“ vertimas – 12 tomų, iš kurių paskutinis išleistas 1717 m. Galima teigti, jog A. Galanas buvo vertėjas ir kūrėjas vienu metu, o svarbiausias jo indėlis – kanoninis „Naktų“ variantas, tapęs pavyzdžiu daugeliui vėliau sukurtų adaptacijų ir vertimų.

Kelionė į Rytus iš patogaus krėslo Londone

Antrasis vertimas šią istoriją perkelia į XIX a. Angliją. Edvardas Viljamas Leinas (Edward William Lane, m. 1876) buvo vienas žymiausių britų orientalistų, arabų-anglų leksikografų ir vienas pirmųjų egiptologų. Jis 12 metų (1825–1849) praleido Egipte, daugiausia gyvendamas Kaire. Arabų kalbos pradėjo mokytis savarankiškai dar būdamas Anglijoje, bet į Kairą pirmą kartą išvyko dėl pašlijusios sveikatos – šiltas klimatas esą buvo geriau jo organizmui. Pirmojo apsistojimo Egipte metu E. V. Leinas apsimetė esąs turkas, visada entuziastingai dalyvavo vietinėje kultūroje, pažindinosi su islamu, urbanistika ir senovės istorija, o grįžęs visas detales surašė ir pats iliustravo bestseleriu tapusiame 1836 m. išleistame veikale Manners and Customs of the Modern Egyptians („Šiuolaikinių egiptiečių manieros ir papročiai“).

Edvardas Viljamas Leinas. Atvirųjų šaltinių iliustracija

Dėl E. V. Leino ryšių su Kairu nenuostabu, kad savo „Naktų“ vertimui jis pasirinko Bulako rankraštį (o kartu ir A. Galano kanonizuotas pasakas). Keisčiau tai, kad jo vertimas, išleistas 1838–1841 m., yra gerokai trumpesnis. Nepaisant to, kad E. V. Leinas daug metų praleido pažindindamas Anglijos publiką su arabų kultūra, didelę dalį „Naktų“ tekstų ir detalių jis išėmė dėl tariamo jų nepadorumo. Pavyzdžiui, klausimą apie hermafroditės žuvies lytį jis pakeitė į paprastą klausimą apie žuvies rūšį. Kai kurios istorijos buvo išvis neįtrauktos, nes, anot E. V. Leino, buvo taip persmelktos nešvankybės, kad net parafrazavimas nebūtų pagelbėjęs. Po E. V. Leino mirties jo vertimas buvo perleistas su išsamiomis enciklopedinėmis išnašomis ir paaiškinimais, papildančiais istorijų turinį ir priduodančiais autentiškumo.

Kodėl taip nutiko? Kaip ir A. Galanas, E. V. Leinas siekė patenkinti auditorijos lūkesčius. Tuo metu Anglijoje „Naktys“ jau buvo plačiai žinomos – pirmųjų tomų angliškas vertimas iš prancūzų kalbos pasirodė dar 1706 m. („Grub Street“ vertimas, vertėja/s nežinomas). Per daugiau nei šimtmetį „Naktys“ buvo kultūriškai įsisavintos kaip smagus, bohemiškas, bet sykiu ir vaikams skaitomas tekstas. Kaip mokslininkas, E. V. Leinas savo vertimą orientavo į tuos, kurie į kultūrą troško žvelgti giliau – rimtus Viktorijos epochos literatūros salonų veikėjus, kuriems pokštai ir užuominos apie erotiką buvo iš principo atmestinos.

Tokia tikslinė auditorija matosi ir iš vertimo kalbos. E. V. Leino versijoje apstu lotyniškos kilmės žodžių, sakiniai ilgi ir nepriekaištingai sustyguoti, kiekvienas žodžio pasirinkimas turi savo pagrindimą išnašoje ar pastaboje apie kultūrą. Kalbine prasme – tai tikriausiai sąžiningiausias angliškas „Naktų“ vertimas. Tačiau dėl savo sausumo, inkviziciją primenančios cenzūros ir akademinių išnašų jis nesusilaukė didelio susidomėjimo plačiojoje auditorijoje. Veikiau jis prisidėjo prie elitui įdomaus, bet iš komforto zonos nestumiančio ir nešokiruojančio imperinio žinių katalogo apie „Rytus“, esančius „ten“.

„Nekastruotas“ vertimas ir imperijos nerimas

Seras Ričardas Burtonas (Richard Burton, m. 1890) – spalvingiausias ir labiausiai šokiruojantis šios istorijos personažas, nešiojęs tiek garbės riterio titulą, tiek ieties dūrio randą skruoste, gautą už keliavimą draudžiama teritorija Somalyje. Kaip kareivis, valstybės Britų imperijos valstybės tarnautojas ir vienas didžiausių Viktorijos epochos keliautojų, jis išmaišė vakarų ir šiaurės Afriką, vakarų ir pietų Aziją, šiaurės ir pietų Amerikas, taip pat ir Islandiją. Po visų kelionių R. Burtonas išleisdavo jaudinančius memuarus apie savo patirtis, o po sparnu priglausdavo po porą kalbų, kurias skelbėsi įvaldęs. Priklausomai nuo šaltinio, jų skaičius svyruoja nuo 27 iki 40. Žygdarbis, sulaukęs daugiausiai dėmesio, buvo itin pavojingas chadžo atlikimas nebūnant musulmonu 1853 m., kurį jis įvykdė persirengęs puštūnu dervišu iš Persijos. Šio nuotykio komentarai Personal narrative of a pilgrimage to el Medinah and Meccah („Piligriminė kelionė į Mediną ir Meką“), išleisti 1855 m,. kaipmat tapo klasikiniu veikalu apie musulmonų gyvenimą, religinius papročius bei „miestų motiną“ Mediną.

Ričardas Burtonas. Atvirųjų šaltinių nuotrauka

Greta visų nuotykių ir žygdarbių, R. Burtonas turėjo labai specifinį pomėgį – aprašinėti ir versti tekstus apie Indijos ir arabų pasaulio seksualines praktikas. Saugumo sumetimais savo erotinių knygų vertimus – tarp jų ir Kamasūtrą – jis leido per savo įsteigtą fiktyvią leidyklą „Kama Shastra Society“, tariamai veikiančią Graikijoje. Ten pat 1885 m. išleistas ir 10 tomų „Naktų“ vertimas iš A. Galano kanono ir Kalkutos rankraščių – 1000 egzempliorių tiražu, prieinamu tik jo prenumeratoriams, taip apeinant nepadoraus ir nepriimtino turinio leidybos draudimą.

R. Burtonas saugojosi ne be reikalo – jis užsibrėžė išleisti „pilną, išsamų, nesuklastotą, nekastruotą“ vertimą, kuriuo siekė sukrėsti puritonišką ir susikausčiusią Anglijos visuomenę. Erotikos apraiškas „Naktyse“ R. Burtonas ne tik paliko, bet ir išryškino pasakų tekstuose bei savo protu nesuvokiamo ilgio komentaruose. Kitaip nei E. V. Leinas, R. Burtonas išnašose stačia galva nėrė į vaizdinius apie „musulmonų vyrų seksualinius papročius“, nuogirdas, savo sugalvotas antropologines teorijas ir fantazijai vietos nebepaliekančius atvejus, kai pats vertėjas asmeniškai matavo kažkieno lytinių organų dydį. Visa tai vainikavo milžiniškas „Pabaigos esė“, kur virš 50 puslapių buvo skirta „pederastijos“ teorijoms analizuoti (tuo metu taip buvo vadinamos homoseksualių vyrų praktikos; terminas dar nebuvo įgavęs šiais laikais atmestino menkinančio atspalvio). Esė jis iškelia „Sotadiškosios zonos“ teoriją. Pagal ją, aplink Viduržemio jūrą kertančią horizontalę (taip pat ir abi Amerikas) klimatas sumaišo moteriškus ir vyriškus „temperamentus“ (prigimtinius būdo bruožus) ir taip lemia itin dažnas homoseksualumo apraiškas. Anot jo, ypatingai tarp arabų, turkų ir persų „ištvirkimas įsiveisęs iki gyvo kaulo“. Likusioje esė dalyje R. Burtonas postringauja apie moters auklėjimą ir kūnišką nepasitenkinimą kaip visų Vakarų problemų šaltinį.

R. Burtono komentarų šiurkštumas, visuomenės nuostatos, o kartu ir tuo metu jau įsitvirtinęs požiūris į „Naktis“ kaip į vaikams skirtas pasakas sukėlė didžiulį skandalą. Teigiama, kad pirmasis literatūrinis debatas dėl pornografijos iškilo būtent dėl R. Burtono „Naktų“ vertimo – prieš tai pornografijos terminas viešajame diskurse nefigūravo. Susilaukęs kritikos dėl moters vaizdinių vertime, R. Burtonas teigė, jog „niekad nesakė, kad supranta moteris“, ir kad jo vertimas skirtas tik vyrams.

XIX a. pabaigoje Anglija išgyveno moralinę paniką dėl prostitucijos, tariamo ištvirkimo ir besiformuojančio diskurso apie homoseksualumą. R. Burtono vertimas siekė sukrėsti, bet tuo pačiu metu veikė ir kaip raminamieji. Vyravo nuostata, kad Anglija ir vakarų Europa yra už sotadiškosios zonos ribų, kur „nuodėmės“ yra anomalija, o ne nuolatinis reiškinys. Geografinis ir medicininis homoseksualumo bei ištvirkimo modelis – anais laikais novatoriškas ir paveikęs tolimesnį seksologijos vystymąsi – dar paties R. Burtono buvo įrištas atgal į rasistinį. Tai matosi iš to, kad niekas nekvestionavo jo teorijų ir žinių apie neva prigimtinį Rytų kitoniškumą. Kritikuojama buvo tik tai, jog šių žinių demonstravimas iš esmės nesuderinamas su vakarietiška krikščioniška visuomene, – tuo tarpu jo gynėjai aprašus aukštino kaip naudingą žvilgsnį į „slaptą, mažiau civilizuotų“ kultūrų gyvenimą. Bet kuriuo atveju, R. Burtono „Naktys“ buvo patogus įrankis atskirti Britų imperijos tapatybę nuo „kito“ – „Rytų“.

Nepaisant skandalų, nepakenčiamo R. Burtono charakterio ir neįtikėtinai rasistinių, homofobiškų bei mizoginiškų idėjų, jo vertimas šiandien yra labiausiai paplitęs ir naudojamas angliškas variantas. Iš trijų aptartų vertėjų, R. Burtonas vienintelis poezijos nepavertė proza (tačiau arabišką metrą pakeitė anglišku). Pagal savo užmojį kuo tiksliau parodyti tikrąją arabų kultūrą, jis ryžosi iš žodinės tradicijos kilusios rimuotos prozos (ar. sajʿ) adaptacijai į anglų kalbą. Iki tol vyravo nerašyta taisyklė sajʿ tiesiog ignoruoti, nes bandant ją išsaugoti išverstas tekstas gaudavosi pernelyg gremėzdiškas. R. Burtono vertimas – išties gigantiškas darbas, kur išskirtino dėmesio vertas neregėto platumo žodynas, kuriame įvairiausiais atspalviais liejasi gatvės žargonas ir archajiški terminai, skoliniai iš kitų kalbų ir arabiški žodžiai, transkribuoti pagal skambesį, o ne rašybą.

O dabar pagalvokite, kokį „Tūkstančio ir vienos nakties“ variantą skaitėte jūs? Lietuviški leidimai taip pat apipinti paslaptimis. 1966 m. „Tūkstantis ir viena naktis“, versta Juozo Balčikonio, neturi pažymėtos originalo kalbos. Valdo Petrausko „Šachrazados pasakos“, išleistos 1988 m., verstos iš lenkų (tikėtina, kad versto iš A. Galano), remiantis „M. A. Saljė rusiškuoju bei E. Litmano vokiškuoju, taip pat ir arabiškuoju originalu“. Leidyklos „Obuolys” svetainėje kolekcinis 8 tomų „Naktų” rinkinys neturi nei autoriaus, nei vertėjo, nei puslapių skaičiaus. Argi ne tikra paslaptis, iš kur mus pasiekė taip gerai žinomos „egzotinės“ pasakos?