Taqwacores“ judėjimo pradžia siejama su Michael Muhammad Knight novelės „Taqwacores“ atsiradimu, kurioje vieno musulmono amerikiečio susidūrimas su musulmonų pankroko atstovais priverčia jį kvestionuoti islamo tiesas ir buvimą musulmonų amerikietiškoje kultūroje. Šiuo metu pradeda rastis muzikinės grupės (Al-Thawra, Diacritical The Kominas, Secret Trial Five), suformavusios „Taqwacores“ subkultūrinį judėjimą. Sąvoka „Taqwacore“, pirmąkart panaudota Knight‘o knygoje, atspindi mišrų musulmonų amerikiečių identitetą, amerikietiškos ir islamiškos kultūros sintezę daugybės JAV musulmonų gyvenimuose. „Taqwa“ – tai islamo konceptas, simbolizuojantis supratimą apie Dievo sąmoningumą, “Core“ – tai „hardcore“, žodžio, apibūdinančio individą ar žmonių grupę, kuriai būdingas stiprus atsidavimas tai specifinei grupei ir jos vertybėms, kurios dažnai prieštarauja visuomenės normoms, trumpinys. Romanas taip pat tapo svarbiu ir dėl to, jog jis kalba apie platesnį islamo suvokimą – tokį, kuris apima ir musulmonus pankus bei pasisako už Dievo konceptą, kuris vertina girto, slankiojančio musulmono su skiautere ir tatuiruotėmis tikėjimą. Viena pagrindinių idėjų, išreikštų romane, - islamas, kaip religija ar konceptas, yra pakankamai platus, kad galėtų savyje ne tik talpinti, bet ir pripažinti tuos, kurie yra kitokie nei didžioji dauguma, kurie kvestionuoja religiją bei save ir patys pilnai nusprendžia, ką reiškia būti musulmonu.
Pankrokas, kaip subkultura ar muzikinis judėjimas atskleidžia pasipriešinimą visuomenės normoms ir kvestionuoja bendrai pripažintas vertybes ir normas. Tuo metu islamas suvokiamas kaip individuali religijos išraiškos forma, kurią apima atsidavimas, atsakomybė ir pasiaukojimas. Islamas reikalauja nuolatinio, sąmoningo Dievo buvimo suvokimo ir mątymo kiekviename dalyke ir reiškinyje. Būtent “Taqwacores” judėjime ši Dievo buvimo apraiška išreiškiama per muzikinę prizmę, savitą stilių. “Taqwacores“ jaunuoliai dalijasi tapatybe, kuri yra išstumta iš tradicinių visuomenių, tačiau jie sugeba sąvąją tapatybę paversti pasipriešinimo ir solidarumo simboliu. Svarbu pabrėžti, jog tradiciniame islame šis judėjimas gausiai kritikuojamas, kaip neatitinkantis islamo religijos dogmų, vis dėl to „Taqwacores“ atstovai savo muzikoje paliečia tokias svarbias temas kaip teisė, religinė laisvė, islamo interpetacija (tafsir), moralė ir kitos vertybės. Pankroko ir islamiškas gyvenimo būdai pasižymi specifiniais reikalavimais, kurie ne tik atrodo prieštaringi, bet ir formuoja tam tikrą tapatumą, reikalaujantį savito charakterio, simbolių ir vertybių sistemos.
Nors pankų ir sunkiojo metalo subkultūros egzistuoja ir ne Vakarų pasaulyje, Wawan Eko Yulianto atliktoje apklausoje, “Taqwacores” nariai apibūdino buvimą musulmonu JAV, kurio kilmė iš Artimųjų Rytų ar Pietų Azijos, kaip pagrindinę prielaidą “Taqwacore” atsiradimui. Jų pasakojimuose buvo pabrėžiami musulmonų, arabų, pietų azijiečių bei žmonių iš Artimųjų Rytų patiriami sunkumai bei patirtys. Toufic El Rassi taip pat apibūdino šią musulmono etiketę kaip unikalų Vakarų ar Amerikos fenomeną: „jei šios “Taqwacore” grupės grotų atitinkamose Rytų šalyse, jos tiesiog būtų vadinamos pankroko grupėmis; kadangi jos groja Vakaruose, jos apibūdinamos būtent tokiu būdu“. Svarbu pabrėžti, jog islamo religija skiria “Taqwacore” nuo kitų pankų judėjimų ir padaro prielaidas atskirai bendruomenei kurtis. Norėdamas egzistuoti kaip bendruomenė, “Taqwacore” judėjimas yra priklausomas nuo JAV konteksto, kadangi tik tokiu būdu jis gali save apibūdinti ar būti apibūdintas kitų kaip opozicija ar priešingybė.
Mokslininkė Jude Davies straipsnyje „Nėra ateities: pankrokas ir postmodernioji teorija“ teigia, jog pankų subkultura nuo pat atsiradimo pradžios buvo maištaujanti,
besipriešinanti autoritetams, darbui ir tradicinei politikai, kadangi tai buvo natūralaus jaunimo poreikio neigti ir priešintis išraiška. Šie jaunuoliai yra „iškreipti veidrodžiai“, kritikuojantys socialinę realybę per tam tikrą simboliką, kuri formuojama per religinę prizmę, pvz. merginos dėvinčios hidžabus nusagstytus metalinėmis dekoro detalėmis, vaikinai su skiauterėmis, paramilitariniais batais ir įvairia religine atributika (apyrankėmis, tatuiruotėmis su Korano citatomis). Judėjimo nariai dalijasi grupiniu, o ne fragmentišku identitetu, kadangi juos sieja stiprus religinis interesas. Islamo religijai būdingas bendruomeniškumo jausmas ryškiai atsispindi “Taqwacores” judėjime, kadangi jie visuomenėje užima marginalią poziciją ir taip palaiko vieni kitus ir tai lemia ir jų stilistinį bei subkultūrinį homogeniškumą. Narystė šioje subkultūroje suvokiama kaip pastovi, kadangi tai traktuojama kaip gyvenimo filosofija, taigi ir pačių narių savitarpio ryšiai yra itin stiprūs. Pagrindinė “Taqwacores” idėja apibrėžiama per vertybių ir tikėjimo svarbą ir tai lemia religinio dėmes reikšmę jų ideologijoje.
Nors subkultūros gali tiek oponuoti tradicinei kultūrai, tiek neutraliai egzistuoti jos viduje, vis dėl to jos turi abipusę įtaką ir formuoja vienas kito charakterį. „Taqwacores“ subkultura kaip ir kiti pankroko judėjimai plačiojoje visuomenėje buvo vertinami neigiamai, dėl neatraktyvaus įvaizdžio, kuris buvo savotiška aliuzija į vandalizmą, politinį pasipriešinimą ir tradicinio gyventojo vertybių sutrypimą. Tai patvirtina pavyzdys Irane, kuriame jaunuoliai pradėję pankroko judėjimą neturėjo jokių politinių intensijų, vis dėl to, dėl savo išvaizdos ir veiksmų buvo persekiojami kaip politiniai oponentai.
“Taqwacores” ideologija buvo paremta natūralia jaunimo rezistencijos idėja. Ši sąvoka išreiškia mišrų musulmonų amerikiečių identitetą, amerikietiškos ir islamiškos kultūros sintezę daugybės JAV musulmonų gyvenimuose. Iš vienos pusės jaunuolių rezistencija prieš nusistovėjusias islamo dogmas ir siekis suformuoti religijos sampratą, kaip individualią praktiką persipina su jų vidine religine tapatybe, kurią jie išreiškia muzikoje ir pasaulietine – amerikietiškoje visuomenėje priimtina laisvo žodžio ir lygybės, samprata. Religija, anot “Taqwacores” narių yra individualus konstruktas, prieštaraujantis universalioms tradicinio islamo dogmoms.