top of page
  • Gintarė Sereikaitė

Uždaroji Saudo Arabijos karalystė Dovilės Žemaitaitytės akimis

Kviečiame jus susipažinti su įdomia asmenybe – Dovile Žemaitaityte, kuri save pristato kaip turkologę, Artimųjų Rytų šalių kultūrų tyrinėtoją bei kelionių entuziastę. Dovilė turėjo nuostabią galimybę iš labai arti susipažinti su Artimųjų Rytų kultūra dirbdama EXPO 2020 parodoje. Šiandieną Dovilė jums pasakoja apie kelionę ir atradimus tolimojoje Saudo Arabijoje.


Saudo Arabija išties labai didelė šalis. Dovilė pasakoja, kad ilgiausiai ji svečiavosi pačioje karalystės širdyje, aplankydama ir šiaurinėje dalyje įsikūrusią vieno iš Saudo Arabijos princų dykumos stovyklą. Dovilės pirmieji įspūdžiai apie Saudo Arabiją labai teigiami:


„Rijadas – ganėtinai modernus miestas, savita jo architektūra. Žinoma, turbūt labiausiai glumino vietinių moterų aprangoje dominuojanti juoda spalva, bet vėliau pamačiau, jog tai irgi nebūtinai taisyklė. Štai pasigėrėjusi vienos moters išskirtine abaja, ši primygtinai prašėsi atsiųsti ją man į viešbutį, kuriame buvau apsistojusi, ir abaja atkeliavo! Iš tikrųjų, tai nėra išskirtinis atvejis – jau Dubajuje buvau mačiusi, kaip užsienietei pagyrus arabės moters rankinę, ši ją tiesiog atidavė. Toks dosnumo, dovanojimo gestas yra vienas iš kultūrinių bruožų.“


Dovilei labiausiai įsiminęs nuotykis buvo apsilankymas vieno iš Saudo Arabijos princų dykumos stovykloje. Turkologė prisimena, jog iki vakaro ji buvo vienintelė moteris tarp kokių keturiasdešimties vyrų. Mergina aiškina, jog tai – labiau vyrų savaitgalio praleidimo būdas. Dovilė pasakoja, kad: „[Vyrai] žaidžia stalo žaidimus, atsipalaiduoja bendraudami prie laužo ir kitaip linksminasi. Likau priblokšta apsaugos ir prabangos lygio, kurį galima sukurti dykumoje.“


Dovilė prasitaria, kad neapsieita ir be įdomesnių istorijų. Viena jų – apie šeimos gyvenimo ypatumus islamiškoje šeimoje:


„Vyras skundžiasi, jog geriau jau nebūtų vedęs du kartus, nes labai sunku išlaikyti dvi šeimas. Vieną žmoną nusivežus atostogų, kita nori to paties, o ir daiktai išsimėtę po dvejus namus. Paklausus, kaip švenčiate šventes ir ar kada susirenkate bendrai, išgirdau atsakymą, jog per šventes ryte renkamasi pas vienus, o po pietų – pas kitus. Kartu nesirenkama, o ir namai skirtingose miesto dalyse.“


Ne paslaptis, jog Saudo Arabija laikoma viena konservatyviausių pasaulio šalių. Dovilė teigia, jog ji, kaip užsienietė, turėjo vilkėti pilnai kūną dengiančias abajas, tačiau neprivalėjo visada dėvėti galvos apdangalo, tačiau paisydama vietinių tradicijų mergina jį visada turėdavusi po ranka.


Kalbėdama apie įvairius ribojimus, Dovilė pasakoja, kad moterims vis dar vyrauja tam tikri apribojimai: „Pavyzdžiui, viešbutyje negalėjau naudotis baseinu.“


Dovilė pamena buvusi per plauką nuo problemų, bandydama surasti garsiąją egzekucijų aikštę, kitaip dar žinomą skambiu „čiop čiop“ pavadinimu:


„Nuotraukose žurnalistų užfiksuota aikštė tą dieną buvo pilna žmonių, vyko renginys, o aikštės sienos buvo išpuoštos vaizdo projekcijomis. Suabejojusi, ar esu tinkamoje vietoje, klausiau ne vieno aikštės kampuose esančio pareigūno, kaip galėčiau surasti ieškomą objektą. Du iš jų atsakė, kad čia ir yra toji aikštė, kad dabar joje egzekucijos nebevyksta, bet nepatikslino, ar nebūna išimčių,, o vienas pareigūnas nurodė į kitą, grotomis užtvertą erdvę. Taip ir likau iki galo nesupratusi, tačiau pareigūnai tikrai nebuvo patenkinti tokiu mano smalsumu, tad įvertindama ir savo elgesio riziką, nusprendžiau palikti šį sumanymą ateičiai.“


Dovilė neslepia turėjusi tam tikrų įsitikinimų apie Saudo Arabiją – lyginant su kitomis Artimųjų Rytų šalimis, mergina tikėjosi griežtesnės tvarkos:


„Štai galvojau, kad moterų gatvėse beveik nepamatysiu, tačiau moterų mačiau ypatingai daug. Žinoma, tai susiję ir su naujai suteiktomis teisėmis vienoms išeiti į miestą ir vairuoti. Visgi gatvėse moterys vaikščioja būriais, net po šešias ar septynias, vairuoja taip pat su kitomis moterimis greta.“


Dovilė pabrėžė ir vietinių moterų grožį, – šioms, pasak merginos, nereikia progos puoštis:


„Nuostabiai išsipuošusios moterys sutinkamos restoranuose, kavinėse, ir tikrai ne visos dengia galvą. O kur dar moterys, dirbančios įvairiose įstaigose – nuo valstybės institucijų iki reklamos agentūrų.“


Turkologė pastebi, kad šalis šią akimirką atranda jiems visiškai naują vakarietiško gyvenimo konceptą. Kaip vieną iš jo pavyzdžių, Dovilė mini didžiulį pramogų ir prekybos centrą, neseniai pastatytą Rijade. Nors mergina į jį vyko savaitės viduryje, žmonių prekybos centre buvo apsčiai:


„Priartėjus prie šio objekto, taksi vairuotojas atsisuko ir didžiai mostelėjęs ranka pasakė: „Amerika“. Iš tikrųjų, sunku perpasakoti, kokio mąsto pakvaišimas ten vyksta. Moterys žaidžia atrakcionuose ir rankose nešasi ką tik laimėtas didžiules žaislines spurgas, bananus, o suaugę vyrai lyg vaikais važinėjasi mašinėlėmis. Vėliau, kalbantis su vietiniais, aiškėja, kad tai nematyta didžiulė naujovė. Juk dar prie kelerius metus muzika viešose vietose buvo draudžiama, – ką jau kalbėti apie žaidimų automatus ar kitas pramogas.“


Dovilė pabrėžia vyraujančią pagarbą atvykėliams ir aiškina vieną iš to priežasčių:


„Turistai irgi sutinkami šiltai, bent jau aš, kaip moteris, nejaučiau jokios nepagarbos. Į šią šalį ilgą laiką nebuvo galima atvykti tik su turistine viza, todėl visi keliautojai turėjo turėti verslo ar kitų ryšių šioje šaly, o tai lėmė atvykėlio, kaip gerbiamo ir autoritetingo asmens, suvokimą.“


Kadangi Dovilė Saudo Arabijoje derino ne tik pažintinę, bet ir darbo kelionę, mergina spėjo susipažinti su darbo etiketu. Merginos nuomone, Saudo Arabijoje, kaip ir kitose Artimųjų Rytų šalyse, darbiniai santykiai dažnai artimesni nei Vakaruose.


„Jau pirmo darbinio susitikimo metu normalu kalbėtis apie šeimą ar netgi asmenines problemas, ir geriausia, jei visa tai vyksta vakarienės metu. Betarpiškumas nebūtinai yra nekompetencijos ženklas, ir galiu reziumuoti, jog savų sričių atstovai buvo profesionalai, bet labiau linkę pripažinti savo tiesą. Europiečiui gali tekti nelengva užduotis diskutuojant apginti savo požiūrį – juk visi žinome, kad derybose šių kultūrų atstovai laikomi bemaž nepralenkiamais, o tai buvo pastebima ir darbinėje aplinkoje.“


Dovilė Saudo Arabiją prisimena kaip išskirtinę savo kultūriniu autentiškumu šalį, kurį lėmė didelis, nors ir pamažu besikeičiantis, šalies uždarumas. Mergina įsitikinusi – dabar pats geriausias laikas aplankyti Saudo Arabiją, kadangi ji dar išlaikiusi taip sunkiai šiandieniniame globaliame pasaulyje aptinkamą savitumą ir kitoniškumą:


„Nereikėtų dvejoti ar bijoti – vietiniai labai paslaugūs, o į atvykėlį žiūrima su didele pagarba ir smalsumu.“



Ačiū už interviu turkologei Dovilei Žemaitaitytei




96 peržiūros0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską
bottom of page