• Margiris Klenavičius

Stambulas: nearabiškasis arabų pamėgtas miestas

Nuo seno daugiakultūriškumu garsėjęs Konstantinopolis (dabar Stambulas) – vienas geriausių pavyzdžių, kad musulmoniška nebūtinai reiškia arabiška. Nepatyrusį keliautoją kartais suklaidina arabiški iškabų rašmenys ir arabų kraštus primenančios Stambulo mečetės, tad dažnas manosi patekęs į kadaise arabų užkariautojų valdytas žemes. Arabų Kalifatas, o kartu ir islamas prie šiandieninės Turkijos teritorijos artėjo dar nuo VIII-IX a., kai šias žemes kontroliavo krikščioniškasis Konstantinopolis. Visgi regionui lemtingas tapo XI a., kai čia pasirodė turkai seldžiukai, davę pradžią galingajai Osmanų imperijai. Būtent Osmanų imperijos valdžioje musulmonai ir islamiškos teritorijos visiškai apglėbė Konstantinopolį: buvo gausiai statomos mečetės, o krikščionys masiškai atsivertinėjo į islamą. Taigi šio didingo miesto istorija išvagota turkų atneštais islamiškaisiais rėžiais, o sąskambiai su arabiškuoju pasauliu daugiausia netiesioginiai ir susieinantys dermėn tik dėl bendros religijos ir istorinių sąlyčių.

Pirmoji XIII a. susiformavusios Osmanų imperijos sostinė buvo Bursa, vėliau – Edirnės miestas, tačiau užkariautojų akys nuo seno krypo į Bizantijos sostinę ir krikščionybės centrą Konstantinopolį, tuomet visapusiškai klestėjusį ir buvusį vienu pagrindinių pasaulio centrų. Nenuostabu, kad ir arabų kalifai troško jį paversti savąja sostine ir sparčiai plintančio islamo šerdimi. Visgi užkariauti šį megapolį buvo lemta Osmanų dinastijai. 1453-iaisiais metais, visiškai nusilpus Rytų Romos imperijai (Bizantijai), kuri iš esmės buvo likusi Konstantinopolio, apjuosto neįveikiama gynybine siena, ribose, jaunasis osmanų sultonas Mehmetas II, dar vadinamas Mehmetu Užkariautoju, įvedė čia savo kariuomenę ir po ilgos apgulties užėmė miestą. Pirmiausia mečete buvo paverstas krikščionybės simbolis Sofijos soboras, vėliau ta pati dalia ištiko ir daugelį kitų krikščioniškų maldos namų. Taip prasidėjo islamiškoji miesto era. Beje, miestas vis dar buvo vadinamas Konstantinije (Ḳosṭanṭīnīye) – imperatoriaus Konstantino vardu. Įstatymai buvo paremti šariato teise, vyriausiasis muftijus buvo vienu svarbiausių asmenų šalies valdyme po sultono ir Didžiojo vizirio.


Hagia Sophia mečetė (buvęs soboras)


Šiuo metu Stambulo mieste yra 3530 mečečių. Žinomiausi ir vieni didžiausių ne tik Stambulo, bet ir visos Turkijos islamo maldos namų yra šešis minaretus turinti Sultono Ahmedo mečetė, dar žinoma kaip Mėlynoji mečetė. Tai XVII a. pradžios architektūros šedevras, viduje puoštas tradicinėmis mėlynos, žalios ir baltos spalvos Izniko keraminėmis plytelėmis. Ji stovi osmaniškosios Stambulo dalies širdyje, netoli Sofijos soboro ir Topkapi rūmų. Keliautojams kiek mažiau žinoma, bet savo svarba nė kiek nenusileidžianti, o dydžiu net ir pralenkianti Mėlynąją mečetę yra sultono Suleimano iniciatyva statyta ir žymiausio imperijos architekto ir inžinieriaus Mimaro Sinano sukurta Suleimanijos mečetė (XVI a. vidurys). Sultonas Suleimanas dar vadinamas Suleimanu Didinguoju ar Suleimanu Puikiuoju, nes jo valdymo laikotarpiu Osmanų imperija itin suklestėjo. Daugeliui televizijos serialų mėgėjų visame pasaulyje puikiai žinomas turkų serialas „Didingasis amžius“, pasakojantis apie šio sultono gyvenimą, viešpatavimą, imperatoriškuosius rūmus, haremą ir politines intrigas. Suleimanijos mečetėje yra palaidotas ne tik pats sultonas Suleimanas, bet ir jo sumanioji žmona Hiurem Sultan arba Roksolana. Suleimanijos mečetę tik po daugiau nei keturių šimtmečių dydžiu pranoko 2019 metais pastatyta Čamlidža mečetė, kurios dvi pagrindinės architektės buvo Bahar Mizrak ir Hayriye Gul Totu, savo įkvėpimu įvardijančios osmaniškojo periodo architektūrą ir žymiojo Mimaro Sinano darbus.


Sultono Ahmedo mečetė (Mėlynoji mečetė)


Nors dabar statomos mečetės dažniausiai atlieka tik maldos namų funkciją, žvalgantis po senąsias šventyklas dažnai atsiveria visas kompleksas, Turkijoje vadinamas „kiulijė“ (külliye), kurį sudaro maldos namai, medresės (religinės mokyklos), pradinės mokyklos, kartais ligoninės, viešosios pirtys (hamamai), karavansarajai ir viešosios virtuvės (nepasiturintiems). Šiuo metu Stambule daug tokių kompleksų dalių yra virtę mokyklomis, restoranais, kai kur išlikusios pirtys. Dairantis į miestą nuo kalvų ar iš laivo, plaukiant Bosforu, matyti tūkstančiai minaretų, besidriekiančių per visus miesto rajonus: tiek šiuolaikinius, tiek senuosius, tačiau miesto istorija pasakoja, kad ilgą laiką vienos miesto dalys buvo labiau islamiškos, o kitos – mažiau. Išties, religinis gyventojų pasiskirstymas pagal rajonus jaučiamas lig šiol. Kai XV a. viduryje Konstantinopolis tapo Osmanų imperijos dalimi (ir sostine), kitą tikėjimą išpažįstantys gyventojai nebuvo engiami ar išvaromi – jiems buvo palikta teisė turėti savo maldos namus, tad išliko nemenkos krikščionių ir žydų bendruomenės. Tiek miestą užėmęs sultonas Mehmetas II, tiek didelė dalis vėliau valdžiusių sultonų stengėsi, kad miestas klestėtų, būtų galingas ir liktų pasaulio centru, tad Stambulas visuomet pasižymėjo ir tebepasižymi kosmopolitiškumu, daugiakultūriškumu ir daugiakalbyste. Čia per amžius dirbo ir buvo kviečiami žymiausi pasaulio architektai ir menininkai, kurie rūpinosi miesto atstatymu ir naujų miesto erdvių kūrimu.


Graikų cerkvė Stambule (Balat rajonas)


Taip susiklostė, kad nuo miesto užėmimo ir Topkapi rūmų pastatymo XV a. turkai daugiausia gyveno ir tebegyvena istorinėje (senojoje) miesto dalyje, o užsieniečiai: graikai, italai, armėnai, prancūzai ir kt., –naujuose miesto rajonuose, tarp kurių ir XIX amžiuje suklestėjęs senasis Pera (dabar Bejohlù) rajonas. Per amžius Peros rajone viena po kitos kilo bažnyčios, katedros, cerkvės, sinagogos, o kadaise dar miesto sienomis apjuostoje dalyje telkėsi mečetės. Ilgainiui šventyklų bokštai susiliejo su namų siluetais ir liko tik kyšančių minaretų jūra. Nepaisant savotiškos asimiliacijos, ir šiandien, vaikštant miesto gatvėmis, juntamas spalvingas daugiakultūriškumas, kurį atspindi ir kalbų margumu išsiskiriančios iškabos. Peros ar Bejohlù (Beyoğlu) rajone itališkus ir graikiškus parduotuvių bei pasažų pavadinimas užgožia arabiški reklaminiai rašmenys, o istorinėje miesto dalyje, pilnoje mečečių, greta osmaniškų ir arabiškų pavadinimų mirga angliškos ir rusiškos iškabos, skirtos čia gausiai atvykstantiems keliautojams. Populiarumu Bejohlù nė kiek nenusileidžia ir senasis žydų rajonas Balatas bei graikiškasis Feneras, kur šiandien UNESCO dėka naujam gyvenimui prikelta šimtai įspūdinga autentiška architektūra išsiskiriančių namų, o spalvingos gatvelės ir unikali kultūrinė atmosfera lyg magnetas traukia miesto kontrastais besižavinčius turistus.


Spalvingasis Balat rajonas


Kalbinis ir kultūrinis pasiskirstymas pastebimas ir kituose, mažiau žinomuose Stambulo rajonuose, tačiau kultūrinė izoliacija šiam miestui tikrai nebūdinga. Tai natūraliai, istoriškai susiformavęs reiškinys, tad skirtingų rajonų gyventojai mielai svečiuojasi ir kitose miesto dalyse, nejausdami diskomforto ar socialinės-tautinės atskirties.

Žinant, kad Stambulas nuo seno buvo trokštamas arabų užkariautojų grobis, įdomu stebėti čia atvykstančius svečius iš nūdienos arabų kraštų. Jų skaičius pastaraisiais metais ženkliai auga. Vieniems jų kelionė į didįjį Turkijos miestą – tai istorinių sąsajų ir liudijimų paieška, kitiems – galimybė atsipalaiduoti, atitrūkus nuo griežtesnių savojo krašto socialinių ir religinių normų, tretiems – nemenkas iššūkis, nes daug kas atrodo pernelyg laisva ir nepriimtina. Stambulą kasmet aplanko milijonai keliautojų iš Irano, Saudo Arabijos, Kataro, Kuveito, Jordanijos, Alžyro, Egipto ir kitų arabų šalių, tad nenuostabu, kad šis miestas – tikra arabiškojo pasaulio mozaika. Ypač traukia akį vakariniai pasivaikščiojimai žymiojoje Istiklal gatvėje, Bejohlù rajone, greta Taksim aikštės. Prieš kelis dešimtmečius Istiklal gatvė ir jos prieigos garsėjo kaip pats liberaliausias Stambulo rajonas, bet pastaruoju metu ši kosmopolitiška senoji miesto dalis darosi vis labiau konservatyvesnė, tad natūralu, jog čia pastebimi netikėčiausi kontrastai: vakarietiškai apsirengęs vyras ir vežimėlį stumianti moteris, dėvinti čadrą ar net burką; arabiškai čiauškančių šiuolaikiškų merginų būrys ar tarpusavyje angliškai bendraujanti solidi arabų šeima. Daug kas priklauso nuo šalies, iš kurios jie atvyko ir paties atvykimo į Stambulą tikslo, nes pastaruoju metu tarp arabų sparčiai populiarėja medicininis turizmas, apsipirkimo kelionės milžiniškuose prekybos centruose bei ypač – verslo kelionės, itin suaktyvėjus prekybiniams ryšiams tarp Turkijos ir arabų kraštų. Milijonai arabų keliautojų atvyksta tiesiog ilsėtis ir pramogauti, nes Stambulas, kaip žinia, yra vis dar žymiai liberalesnis nei dauguma arabų miestų.


Istorinis Taksim tramvajus


Žvelgiant į miesto islamiškojo laikotarpio istorijos tarpsnius, pastebimos savotiškos bangos. Įsitvirtinus osmanams, čia buvo daugiau arabiškumo: osmanų kalba, sultonų apranga, įstatymai. Šiandien tai puikiai atspindi muziejų eksponatai ir senosios iliustracijos. Topkapi rūmų salėje kabantys sultonų portretai lig šiol mums mena arabiškų pasakų herojus: jų galvas puošia tiurbanai, o kaftanai žiba nepaprasta prabanga. Didingi muziejų reliktai ir miesto statiniai pasakoja apie pasakišką Osmanų imperiją, kadaise apėmusią beveik visą arabų pasaulį. Nenuostabu, kad tuometinė imperijos sostinė Konstantinopolis labiau panašėjo į rytietišką miestą. Vėliau, atsiradus didžiulei Vakarų pasaulio įtakai, vietinių gyventojų apranga ir gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė ir jau XVIII-XIX a. iš rytietiško stiliaus bei gilių tradicijų liko tik nuotrupos ir prisiminimai. Ilgiausiai išsilaikė įstatymai ir kalba.


Mevlevi muziejus Stambule (Istiklal gatvė, Bejohlù rajonas)


Iki Turkijos respublikos sukūrimo vartota osmanų kalba pasižymėjo plačiu arabišku žodynu ir arabiškais rašmenimis. Prasidėjus reformoms, ją išstūmė naujai sukurta turkų kalba, kurioje liko ir osmanų kalbos elementų, tačiau atsirado daug skolinių iš prancūzų, vokiečių, rusų ar kitų kalbų, o arabiški rašmenys pakeisti į lotyniškus. Įdomu, kad bendrinė turkų kalba susiformavo būtent senosios Stambulo šnektos pagrindu.

Sulig kalbinėmis reformomis kito ir įstatymų tradicija. Po respublikos paskelbimo panaikinta įstatyminė šariato galia, o kosmopolitiškasis Stambulas tapo modernaus islamo simboliu. Pažymėtina, kad beveik šimtmetį bujojęs vakarietiškumo periodas ir susižavėjimas šiuolaikinėmis vertybėmis gana sparčiai slopsta ir grįžtama prie klasikinės islamiškosios tradicijos. Nepaisant to, Stambulas labai skiriasi nuo kitų arabų šalių miestų ir sostinių, nes yra žymiai laisvesnis ir savo dvasia artimesnis Beirutui, nei žymiai konservatyvesniems Kairui, Amanui, Tunisui ar Dubajui. Jei čadra, burka ir džalabėja yra įprastos Egipto, Jordanijos, Tuniso ar JAE gatvėse, tai Stambule dažnai apsiribojama skaromis ir rengiamasi vakarietiškai, o viešose vietose ir transporte nėra jokios socialinės atskirties tarp vyrų ir moterų, skirtingai nuo daugelio miestų arabų kraštuose.

Didinga bendra istorija, neįkainojamas palikimas, vakarietiškos laisvės dvelksmas, galimybės verslo plėtrai ir šiuolaikiškos paslaugos – štai kas į Stambulą traukia keliautojus iš įvairiausių arabų kraštų. O kultūrų samplaika per amžius pasižymėjęs Stambulas bei jo gyventojai mielai priima atvykėlius iš visų pasaulio kampelių ir noriai dalijasi savo prieglobsčiu – juk ne veltui šis įstabus miestas ir geografiškai jungia du žemynus: tradicijų persmelktą Aziją ir vakarietiška dvasia alsuojančią Europą.

118 peržiūrų0 komentarų

Naujausi įrašai

Rodyti viską