• Milda Petkauskaitė

Menas atgaivinantis arabų kultūrą urbanistiniame kontekste

“Mes norėjome paversti savo miestą laisva meno galerija, uždengti kulkų padarytas skyles sienose, o karo žaizdas paversti spalvotais meno darbais”



Omaras ir Muhamedas - broliai dvyniai iš Libano, įkūrę jungtinę arabų gatvės meno platformą Beirute - Ashekman. Ankstyvaisiais 80 - aisiais broliai Libane patyrė ir išgyveno kelis civilinius karus. Ši skaudi patirtis paskatino brolius ieškoti būdo išreikšti savo nuomonę ir siekti taikos kūrybiškai, ir taip gatvės menas tapo jų įrankiu, o gatvės - jų drobės.


Broliai Omaras ir Muhamedas



Jų tikslas aiškus - kovoti su socialine, politine neteisybe ir ekstremizmu, kurie taip pat skatina propagandos apie Artimuosius Rytus atsiradimą. Menininkai tiki Arabų kultūros atgaivinimu šiuolaikiniame kontekste. Jų drobė - miestų sienos, viešosios erdvės ir viskas, kas apima urbanistinę erdvę. Urbanistinis menas dabar plačiai paplitęs visame pasaulyje, ir turi aibę garsių menininkų, kaip antai Benksis, Roa, Vilsas ir dar daugiau. Bet arabų gatvės menas yra unikalus, nes turi autentišką išraiškos formą, jungiančią grafiti su kaligrafija - dangiškuoju menu arabų kultūroje. Ši autentiška kombinacija vadinama Kaligrafiti, ir Ashekman broliai naudoja kaligrafiti, kaip pagrindinį instrumentą, padėsiantį sugrąžinti Arabų aukso amžių, kur poezija, mokslas ir žinios sklido į visas kultūras, o moksliniai, filosofiniai, grožiniai traktatai buvo verčiami į kitas kalbas. Taigi broliai tiki, kad jų menas yra priemonė skleisti tolerancijos žinią ir daryti teigiamus pokyčius.


Arabų kultūros forumas paprašė brolių Omaro ir Muhamedo pasidalinti savo mintimis apie meną ir darbus, kuriuos jie daro kiekvieną dieną, nes jie, mūsų manymu, keičia Arabiško miesto erdves ir žmones.



- Ar galite papasakoti, kaip atsirado jungtinė arabų gatvės meno platforma, kas jus įkvėpė?


Gimėme Libano civilinio karo įkarštyje, ankstyvaisiais 80 - aisiais, matėme net kelis karus per 3 dešimtmečius. Tai mus ir įkvėpė pradėti platformą, kuri leistų išreikšti savo poziciją ir vienytų menininkus. Buvimas gatvės menininku leido mums užimti šią poziciją, nes turėjome pareigą Arabų jaunimui, kurį ir siekėme reprezentuoti. Jaunimą, kuris nori gyventi, trokšta augti nesmurtinėje aplinkoje, be korumpuotos politikos ir karo.


Kai pradėjome Ashekman, norėjome sukurti necenzūruojamą platformą, išreikšti mūsų socialinę ir politinę poziciją. Mums buvo svarbu tai daryti gimtąja kalba, nes didžiuojamės savo paveldu. Na ir galiausiai, norėjome parodyti, kad mūsų kultūra turi ir teigiamų aspektų.


Pasirinkti šį kelią mus įkvėpė tėvas, kuris buvo politinis mąstytojas. Jis ir išmokė mus gebėti mąstyti. Taip pat ir mama - dailininkė, buvo svarbi įkvepėja. Jų dėka Ashekman tai ne tik menininkų grupė, bet ir judėjimas su savo filosofija ir tikslu atgaivinti arabų kultūrą urbanistiniame kontekste. Per savo meną, su pozityvia žinia ir edukaciniais konceptais mes norime skatinti pokytį visuomenėje.


Libanas



- Man gatvės menas atrodo gan kontroversiškas, nes iš vienos pusės jis turi labai svarbų tikslą, bet iš kitos pusės jis lengvai gali būti maišomas su viešuoju vandalizmu. Kur yra takoskyra tarp gatvės meno ir vandalizmo?


Viskas priklauso nuo menininko misijos, su Ashekman grupe mes turime pareigą savo gimtąjam miestui Beirutui. Mes norėjome paversti savo miestą laisva meno galerija, uždengti kulkų padarytas skyles sienose, o karo žaizdas paversti spalvotais meno darbais.


Beirutas, Libanas



- Ar galite trumpai pristatyti naujausią jūsų parodą Dubajuje - “Arabų aukso amžius”? Kaip ji buvo priimta lankytojų?


“Arabų aukso amžius” paroda vyko bendradarbiaujant su MB&F M.A.D galerija Dubajuje. Parodoje mes bandėme eksperimentuoti su arabų kaligrafija ir maišyti ją su mechaniniu menu. Mūsų idėja - atkurti arabų aukso amžiaus epochą, kurios metu po pasaulį sklido arabų mokslas, poezija ir žinios, bet jau šiandieniniame kontekste.


Paroda buvo didžiai sėkminga, visos unikalios instaliacijos ir meno darbai buvo parduoti renginio metu.


Paroda Dubajuje “Arabų aukso amžius”



- Ar jūsų darbai yra tarptautiniai ar paplitę vietiniu mastu?

Ashekman yra darę parodų ir piešę ant sienų Libane, Jordanijoje, Kuveite, JAE, Saudo Arabijoje, Kazachstane, Šveicarijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Niujorke. Nors mes mąstome lokaliai, naudojame unikalų arabų kaligrafijos stilių, tačiau veikiame globaliai, nes mūsų žinia apie taiką, toleranciją ir pozityvumą yra universali.




- Kaip jums kyla naujos idėjos, ar pirma ateina idėja, ar jus įkvepia vietos, įvykiai?


Mūsų menas yra kaip visuomenės veidrodis, įkvėpimas ateina iš įvykių, vykstančių aplink. Kartu darome minčių lietų, atliekame tyrimą, tam, kad turėtumėme tvirtą konceptą prieš pradedant kurti kaligrafiti.



- Ar manote/sutinkate, kad gatvės menas transformuoja viešąsias erdves?

Gatvės menas vaidina didelį vaidmenį transformuojant viešąsias erdves. Puikus to pavyzdys - mūsų gimtasis miestas Beirutas, kuris, po civilinio karo, transformavosi į grafiti menininkų epicentrą.



- Kaip ir kada gatvės menas atkeliavo į Artimuosius Rytus?


Gatvės menas buvo įrankis, naudojamas kareivių, kariuomenės pareigūnų ir revoliucionierių Artimuosiuose Rytuose. Kadangi gimėme Libano civilinio karo metu prisimename milicininkus, žyminčius savo lyderių vardus ir karo šūkius ant sienų. Tai buvo galios ženklas.


Kuveitas



- Ką jūs laikote geru, teigiamu grįžtamuoju ryšiu jūsų darbams?


Bet koks konstruktyvus grįžtamasis ryšys yra geras, bet kaip menininkai, geru gatvės menu mes laikome darbus, kurie daro įtaką visuomenei, tai, kaip mes verčiame jaustis žmones, gyvenančius toje kaiminystėje, kai jie praeina pro grafiti piešinį.



-Ar galite pasidalinti istorija, slypinčia po vienu iš jūsų darbų?


Ashekman komandos darbas - ‘Operacija Taika’, turi gilią prasmę ir svarbią žinią. Konceptas buvo sukurti milžinišką arabišką kaligrafiti su arabišku žodžiu taika (arab. Salam), užrašant jį ant 85 stogų, buvusioje karo zonoje Tripolio mieste, Libane. Kaimynai, vaikai ir šeimos mums labai padėjo savo įsitraukimu, laisvai vaikščiodami stogais, nebijodami būti nušauti snaiperių. Tai buvo iš ties gražus jausmas - dirbti kartu su atsidavusia grupe žmonių, laukiančių taikos, kad galėtų gyventi normalų gyvenimą. Šis didelis Kūfi* šrifto kaligrafijos darbas gali būti matomas tik iš didelio aukščio ir tikime, kad padės mums visiems pasiekti aukščiausią ramybės formą, būseną, kurios visi ieškome, bet tik nedaugelis randa.


Šis konceptas gyvavo mūsų galvose nuo 80 - ųjų, kuomet matėme civilinius karus ir išorės agresijas prieš mūsų šalį. Gyvenimas karo būsenoje padarė mus atspariais ir labiau sąmoningais. Suvokėme kokie išorėje vykstantys scenarijai planuojami Artimiesiems Rytams. Išmokome piešti žvakių šviesoje, būdami požeminėse priedangose, kur laukdavome paliaubų tarp mūšių, tikėdamiesi išvysti saulės šviesą.


Visi šie įvykiai pažymėjo mūsų vaikystę ir paskatino mus ieškoti ramybės. Bet dvasios ramybė negali būti pasiekta kol nėra taikos, ir mes nesėkmingai praleidome ieškodami jos pastaruosius 3 dešimtmečius.


Tripolis, Libanas



- ačiū, kad pasidalinote savo istorija.


* Kūfi šriftas - vienas ankstyvųjų arabų kaligrafijos rašymo stilių, manoma, atsiradęs Kufoje, Irake. Kūfi naudojamas Korane, antkapiuose, monetuose, įrašuose ant pastatų. Dažnas naudojimas architektūroje susijęs su kampuotu šrifto stiliumi, kurį patogu naudoti.





Peržiūrų: 31Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską