• Gintarė Sereikaitė

Lietuvių aktorė užkariavo arabų širdis

Birutė Marcinkevičiūtė – Mar ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje savo kūrybiniais darbais pasižymėjusi aktorė, režisierė bei rašytoja. Nuo vaikystės jautusi didelę trauką teatro scenai, B. Mar kryptingai siekė įsitvirtinti šioje srityje - mokėsi Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute, įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės aukštojo mokslo diplomus.


Nuo 1998 m. kuriančiai, virš trisdešimties Europos ir pasaulio šalių jau aplankiusiai ir savarankiškus teatro, literatūros, muzikos projektus, kamerinius ir monospektaklius ten pristačiusiai,  B. Mar nesvetimas ir arabiškos teatro scenos skonis. Nuo pirmojo surengto Fudžeiros (JAE) tarptautinio monospektaklių festivalio dalyvaujanti aktorė buvo įvertinta už indėlį į monospektaklių raidą, atsiėmė garbingą apdovanojimą iš paties Fudžeiros šeicho rankų bei paliko ryškų pėdsaką festivalio žiūrovų bei dalyvių širdyse, kur B. Mar yra prisimenama kaip tikra monospektaklių karalienės.


Pati Birutė Mar, nepaisydama kultūrinių skirtumų, kalba apie arabų kraštus kaip apie savo antruosius namus.  Prisimindama arabų žmonių skleidžiamą šilumą bei pagarbą, aktorė teigia visada norinti vėl apsilankyti arabų šalyse bei laukianti kvietimų dalyvauti naujuose rengiamuose festivaliuose.


Jūs nuo vaikystės susijusi su menine veikla. Baigėte J.Naujalio muzikos mokyklą, vėliau įgijo teatro ir kino aktorės bei režisierės diplomus. Kas paskatino rinktis tokį kelią?


Teatru „susirgau“ dar mokykloje, vaidindama vaikų dramos studijoje, dalyvaudama Kauno muzikinio teatro spektakliuose. Tuomet atsivėrė tarsi visai kitoks scenos pasaulis, žymiai paslaptingesnis, įdomesnis ir prasmingesnis. Stovėdama scenoje savimi jaučiausi labiau nei gyvenime.


Pradžioje buvote labiau susijusi su muzikos sritimi, baigėte fortepijono specialybę kodėl nusprendėte rinktis aktorystę?


Taip, vienuolika metų atsimokiau fortepijono ir jau buvau pusiaukelėje tapti pianiste – bet... tiesiog sėdėdama prie fortepijono ir žiūrėdama į klavišus dažnai jaučiau, kad kažkas ne taip. O stovėdama veidu į žiūrovų salę (pavyzdžiui, deklamuodama eiles ar vaidindama dramos studijoje) visados buvau labai laiminga. Tai turbūt buvo t