• Gintarė Sereikaitė

Arabiškos patarlės - senolių išmintis, skambanti šiuolaikinių arabų lūpomis

Mąstant apie patarlių bei posakių vartojimo tradicijas Lietuvoje tenka pripažinti, kad šios, dažniausiai, sugulusios lietuvių kalbos vadovėliuose, retkarčiais girdimos sugrįžus į kaimą pas močiutę, tačiau kasdienėje kalboje savo vietą randa retai. Štai arabiški posakiai, pasak N. M. Isleem, tikrai nedulka bibliotekose dūlančiose knygose. Anaiptol, patarlės vis dar skamba šiuolaikinių arabų lūpomis! 



Arabų kalba turi gają tiek sekuliarios, tiek religinės poezijos tradiciją, menančią dar priešislaminės Arabijos, vadinamos džahilijos - neišmanymo amžiaus, laikus. Pasak N. M. Isleem, arabiški posakiai yra kilę iš didelės pagarbos savo kalbai ir ypač poezijai, kuri skamba arabų lūpomis iki šiol. 


O visgi, kas toji patarlė? Egzistuoja daugybė skirtingų paaiškinimų – trumpas posakis, savyje talpinantis pamokymą ar svarbią patirtį, įsimintina epigrama, sakinys, išreiškiantis gerai žinomą universalią tiesą ar pamokymai, perduoti mums protėvių. H. Brosh apibendrina, kad patarlės yra ne kas kita, kaip kelias, kuriuo  reikia vadovautis atsidūrus sunkioje situacijoje bei susidūrus su problemomis.


Išmintingi žodžiai ateina iš paprastų žmonių lūpų, sako arabai. Tačiau ar visada lengva tą išmintį suprasti? Manau viena gražiausių kalbos savybių ir yra ta, kad ji slėpininga, metaforiška, kartais jos tenka ieškoti tarp eilučių, o net ir radus suprasti neužtenka pažodinio skaitymo. Galiausiai, kalba yra persunkta kultūrinių prieskonių, kurie paslepia išmintį po klodais ne visada suprantamų įvaizdžių.