Šventas ar pavojingas? „Mirusiųjų miestas“ Kaire

Pagal Inos Kiseliovos-El Marassy paskaitą parengė ir papildė Aidas Pranckevičius

Šis pasakojimas apie vieną mistiškiausių Egipto istorinių vietų – senąsias Kairo kapines arba „Mirusiųjų miestą“, kur šimtmečiais greta mirusiųjų gyvavo ir gyvųjų bendruomenės. Aplink kapus, antkapius ir mauzoliejus šiose kapinėse stūkso daugiaaukščiai pastatai, driekiasi elektros linijos, o visoje teritorijoje gyvena šeimos, kurias neretai sudaro net trys kartos. Kapinės ypač atgyja penktadieniais – turgaus ir pamaldų dieną. Manoma, kad šiandien „Mirusiųjų mieste“ gyvena nuo 500 000 iki 1 mln. gyventojų. Dėl skurdo ir socialinės atskirties šimtai tūkstančių gyventojų buvo priversti apsigyventi tiesiog ant kapų, – tokiu būdu šis rajonas virto unikaliu socialiniu ir urbanistiniu reiškiniu. Tačiau islamo pasaulyje „Mirusiųjų miestas“ turi ir simbolinę reikšmę. Senosiose Kairo kapinėse dunkso garsūs istoriniai kapai, paslaptingos sufijų amžinojo poilsio vietos, lig šiol įkvepiančios pasakojimus apie čia vykusias mistines ir dažnai draudžiamas apeigas.

Senosios Kairo kapinės, vadinamos Al Karafa (arabiškai qarāfa, egiptiečių tarme arāfa), užima apie 10 km² plotą ir yra padalintos į tris teritorijas. Didžiausios jų – pietinė (arba senoji) ir šiaurinė, išsiskiria mūrinėmis sienomis su kiemeliais. Šie aptvarai, vadinami haušais (ar. ḥauš), supa tos pačios šeimos kapus. Mažesnės – Bab El-Nasr kapinės – nutolusios šiauriau, pasižymi mediniais mauzoliejais.

Šiaurinių kapinių panorama. Nuotraukos autorius: Oved Cohen

„Mirusiųjų miesto“ ištakos

Al Karafos kapinės yra senesnės už miestą, kurį šiandien vadiname Kairu. Iškart po Egipto užkariavimo Rašidunų kalifato laikais (641 m.) rytiniame Nilo krante buvo įkurta Fustato gyvenvietė, kuri veikė kaip įgulos miestas tolimesnėms kampanijoms į šiaurės Afriką. Gyvenvietei augant laikinosios stovyklavietės virto nuolatiniais būstais, o Fustatas buvo padalintas (arba išsisidalintas) į skirtingas chitatas (ar. ḫiṭṭa) – žemės sklypus, skirtus skirtingoms gentims. Dykumoje į rytus nuo miesto kiekviena gentis savo ruožtu įsirengė savo laidojimo rajonus, dažnai kartu su mečete. Šis kapaviečių ir mečečių tinklas bėgant amžiams susiliejo į bendrą nekropolį – Al Karafos rajoną – nūdien integruotą į Kairo senamiestį kartu su senuoju Fustato miestu.

„Mirusiųjų miestą“ sudarantis nekropolis kūrėsi daugelį šimtmečių. Ajubidų dinastijos valdovo Saladino laikais (XII a.) ant gretimų Mokatamo kalvų pastatyta Kairo citadelė, apjungusi Fustatą ir Kairą, tapo karališkąja rezidencija. Mieste apsigyvenus sultonui, sultoniškos tapo ir kapinės. Mauzoliejai tapo vis įmantresni, o savo iškilumo apogėjų pasiekė mameliukų epochoje (XIII-XV a).

Sultono Kaitbėjaus (Qāitbāi) kompleksas (pastatytas XV a. pab.). Tai vienas ryškiausių mameliukų architektūros pavyzdžių. Kompleksą sudarė mauzoliejus, medresė, gyvenamosios patalpos. Šiandien lankoma kaip mečetė. Nuotraukos autorius: Mahmoud Yasser

Kartu su monumentaliais statiniais pradėjo rastis ir gyvųjų kapinių „gyventojų“: darbininkų, kurių profesija buvo susijusi su prabangių mauzoliejų tvarkymu ir saugojimu; sufijų ir religijos tyrėjų, studijuojančių sultonų ir kitų turtingų mecenatų pastatytuose religiniuose kompleksuose; iš kaimų persikėlusių gyventojų, greta kapinių įsikūrusių dėl patogios lokacijos arti miesto centro ir didesnių galimybių susirasti darbą.

Ritualai ir žymios pavardės

Fustatas, o vėliau ir šiauriau įkurtais Kairas Ajubidų ir Mameliukų laikotarpiais veikė kaip ekonominiai centrai, kurių elitas dosniai globojo egzotiškus sufijų mokytojus ir mecenavo religinių pastatų ir šventyklų statymą.

Imamo Al Šafii mauzoliejus (pastatytas 1176 m. ant IX a. kapavietės) pietinėse kapinėse – didžiausias atskiras mauzoliejus Egipte ir pirmosios sunitų medresės Egipte vieta. Nuotraukos autorius: Patrick Franke

Dėl migracijos ir piligrimystės srautų Al Karafoje susiliejo skirtingos socialinės grupės, įsivyravo kolektyvinės religinės praktikos ir radosi neįprasti tikėjimą įtvirtinantys reiškiniai. Vienas įdomesnių – šventųjų mauzoliejų lankymas (ar. ziyāra). Šią praktiką arabų keliautojas ir geografas Ibn Džiubairas (Ibn Ǧubair) aprašė dar XII a., pasakodamas apie pranašo Muhamedo anūko Husaino mauzoliejaus Kaire lankytojus, kuriuos jis apibūdino kaip kupinus dievobaimingumo ir pagarbos pranašo šeimai. Tankios Al Karafos kapinės buvo labai patogios tokio pobūdžio piligrimystėms. Anot XIII a. keliautojo Ibn Batutos (Ibn Baṭṭūṭa), ratus aplink Al Karafos šventoves ir kapus šeimos su vaikais suko kiekvieną ketvirtadienio vakarą. Tarp labiausiai lankomų šventųjų kapų minimi tiek pranašo giminaičiai, tiek žymūs polimatai ir sufijai: Šafi'i madhabo (islamo jurisprudencijos mokyklos) įkūrėjas Imamas Al Šafii (aš-Šāfiʿī), polimatas ir hadisų žinovas Džalaladinas Al Sujūtii (Ǧalāl ad-Dīn as-Suyūṭī), istoriografas Ibn Chaldūnas, vieno žymiausių arabų magijos grimuarų „Žinojimo saulė“ (Šams al-Maʿārif) autorius ir matematikas Al Būnis.

Džalaladino AL Sujūtii mauzoliejus šiandien. Nuotraukos autorė: Ina Kiseliova-El Marassy

Al Būnio kapas ir atlikti jo tyrinėjimai liudija apie dar vieną gyvųjų kapinių fenomeną – filosofinių kūrinių perklausos (samāʿ) seansus, kurie buvo itin populiarūs X–XIII a.  Samāʿ – tai susirinkimai, kurių metu autoriaus arba jo įgaliotinio akivaizdoje buvo skaitomi moksliniai ir filosofiniai veikalai, atliekamos meditatyvios mistinės praktikos. Funkciškai tai veikė kaip iniciacijos į mokytojus ritualas, nes klausytojai būdavo įtraukiami į kūrinio perdavos grandį ir įgydavo teisę jo mokyti kitus. Dėl mistinio kūrinių pobūdžio tokie susitikimai neretai buvo draudžiami. Šiuolaikinių mokslininkų atliekami tyrimai byloja, kad Al Būnio kapavietė buvo perklausų apeigų vieta dar XIX a. antroje pusėje.

Nesustojantis augimas iki šių dienų

XIX a. pabaigoje, prasidėjus intensyviai Kairo urbanizacijai, miestą ištiko gyvenamųjų būstų krizė. Kai kurie rado išeitį Al Karafos haušuose įsirengdami improvizuotus namus. Žinoma, kad 1897 m. gyventojų surašymo metu kapinėse gyveno maždaug 31 000 gyventojų. Praėjus pusei amžiaus, 1947-aisiais, kapinių gyventojų skaičius jau buvo išaugęs daugiau nei dukart ir siekė apie 69 400. Tam įtakos turėjo ir pagerėjęs susisiekimas – XX a. pradžioje tarp piramidžių ir kapinių El-Imam El-Shafei rajono buvo nutiesta šiandien jau nebeveikianti tramvajaus linija, patogiai jungusi kapinių būstus su darbo vietomis Kairo centre. Prezidento Gamalio Nasero valdymo laikotarpiu vykęs pramonės modernizavimas iššaukė dar didesnę migracijos bangą ir Al Karafa tapo tankiai apgyvendintu naujakurių lūšnynu.

Šiomis dienomis tikslus gyventojų skaičius Al Karafos rajone nežinomas. Verta paminėti, kad pavadinimas „kapinių gyventojai“ – šiek tiek perdėtas. Dauguma rajono gyventojų šiandien gyvena ne pačiuose kapuose, o įprastuose keliaaukščiuose būstuose ir kvartaluose, kurie kapinių teritorijoje išaugo dėl privačių nereguliuojamų bei neoficialių statybų ir G. Nasero laikais statytų socialinių būstų. Gyvenantieji mauzoliejuose ar privačiose kapavietėse jas dažnai nuomojasi iš savininkų ar tvarkytojų, sutikdami su sąlyga išsikraustyti, kai savininkai norės lankyti artimųjų kapavietes. Seniau kapuose glausdavosi skurdžiai gyvenančios šeimos, tačiau šiuo metu kapaviečių nuomos mokesčiai didėja lygiagrečiai su kitų Kairo vietovių nuomos mokesčiais ir didelė dalis kapaviečių tampa nebeprieinamos ir neįperkamos skurdžiausiems visuomenės sluoksniams.

Nepaisant to, kapinių gyventojų skaičius nuolat auga. Po 2011 m. revoliucijos išaugęs skurdo ir nedarbo lygis paskatino daugiau žmonių ieškoti prieglobsčio neoficialiuose būstuose. Apklausti vietos gyventojai tarp jų išgyvenamų iššūkių mini ekonominį nepriteklių, neveiksmingą infrastruktūrą, saugumo trūkumą, nuo revoliucijos besitęsiantį politinį nestabilumą ir nepakankamą miesto savivaldybės dėmesį Al Karafos vystymui. Nors kapinių gyventojų socialinis ir ekonominis profilis yra panašus į kitų vargingų Kairo kvartalų gyventojų socialinį ir ekonominį profilį, vis dar išlieka didelė socialinė stigma, susijusi su kapinėmis. Dėl socioekonominės padėties ir neįprastos gyvenamosios vietos Al Karafos gyventojai vis dar laikomi grėsme socialinei tvarkai, bėgliais nuo teisingumo, o pastaruoju metu – ir narkotikų prekeiviais.

Įdomus faktas, kad gyvenimas „Mirusiųjų mieste“ iš tiesų yra žymiai aukštesnio lygio nei kituose Kairo lūšnynuose, o ir Al Karafos gyventojų savimonė – išskirtinė. Kapinių gyventojai supranta ir vertina patogią savo gyvenamąją lokaciją, nes naujosios varguolių gyvenvietės yra gerokai toliau nuo miesto centro. Sąlyginai žemas triukšmo lygis ir gyventojų tankumas – taip pat nemenkas privalumas. Dauguma kapaviečių yra didesnės ir švaresnės nei kitų lūšnynų gyvenamieji plotai, o ir „Mirusiųjų miesto“ erdvėse neretai žaliuoja vaikų žaidimams skirti sodai bei kiemeliai, apie kuriuos kitų vargingų Kairo rajonų gyventojai gali tik pasvajoti.

Kai kuriems mauzoliejaus durys tampa puikiausiais futbolo vartais. Nuotraukos autorė: Ina Kiseliova-El Marassy

Kas vyksta šiandien?

2020–2023 m. pradėjus tiesti greitkelius per kapinių teritoriją (nepaisant to, jog Al Karafa yra UNESCO pasaulio paveldo sąraše), kilo audringi protestai. Aplinkosaugininkai projektą kritikavo dėl medžių kirtimo; istorinio ir kultūrinio paveldo tyrėjai smerkė Egipto valdžią ir UNESCO neveiksnumą dėl istorinių, architektūrinių ir religinių paminklų griovimo ir dėl vientisos erdvės skaldymo į mažesnius lopinėlius; vietos gyventojai sukilo dėl grėsmės likti be namų, o kapaviečių savininkai – dėl ardomų artimųjų atminimo vietų. Nors valdžia dosniai dalijo pažadus, kad šeimos artimųjų palaikus galės perkelti į kapines užmiestyje, reportažuose apie šį radikalų projektą retai užsimena apie gyvuosius, kuriems Al Karafa yra brangūs ir mylimi namai, o mums – žadą atimantis įgyvintas mirusiųjų pasaulis.